Užsienis didiko akimis pagal Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio Kelionę į Jeruzalę

Savo laiku, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis buvo vienas įtakingiausių ir didžiausią galią savo rankose sutelkusių didikų Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Studijavo Leipcigo, Starzbūro, Paryžiaus ir Romos universitetuose, tad buvo itin gerai vertinamas ir išsilavinęs, tačiau kone visą gyvenimą ypatingai prastos sveikatos. Savo piligriminę kelionę į Jeruzalę pradėjo 1582 m. rugsėjo mėnesį, gruodį pasiekė Veneciją, kur iš ten kitų metų birželį išlaukė į Siriją ir atvyko į Jeruzalę. Nors Jeruzalė buvo jo kelionės tikslas, čia jis praleido tik dvi savaites ir vėlyvą birželį laivu išvyko į Egiptą, kur svečiavosi du mėnesius. Iš Egipto jis išplaukė į Italiją, iš kur 1584 m. grįžo namo. Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog XVI a. Europoje vyksta didžioji ekonominė, politinė ir dvasinė Europos visuomenės sekuliarizacija – Renesansas. Visuomenė jau nebebuvo stebinama piligrimų kelionėmis, tačiau jos buvo laikomis itin pavojingomis, o dažnai ir jaunuolių reikalų. Dažni lankymaisi karalių dvaruose, tarnybinė padėtis, vertusi dalyvauti politiniame ir visuomeniniame valstybės gyvenime, kelionės į Vakarų Europą, karo žygiai leido M. K. Radvilai Našlaitėliui (toliau Našlaitėlis) gerai pažinti XVIa. antrosios pusės Europą ir iš kitų piligrimų išsiskirti savo interesų platumu. Našlaitėlis buvo itin religingas ir save laikė krikščioniu, tad ir ši jo kelionė, anot jo, pradėta Dievo vardan.
Savo piligrininę kelionę, Našlaitėlis jau iš anksto laiko ir pavojinga, todėl renkasi keliavimą jūromis, kas jo nuomone yra patogesnis, saugesnis ir greitesnis būdas, dėl siautėjančių sausumos plėšikų. Šią kelionę, o ko gero ir patį keliavimą jis laiko garbės reikalu. Dėl savo prastos sveikatos ne kartą bandytas atkalbėti nuo kelionės jis nesutinka ir teigia, negali atsisakyti kelionės, nes taip užsitrauktų Dievo rustybę, žmonių kalbas ir negana, netektų savo autoriteto. Pačioje kelionėje Našlaitėlis itin žavisi žymių vietų lankymu, tačiau svarbiausiomis visgi laiko religines vietas (tokias kaip, bažnyčios, vienuolynai ir pan.), pabrėždamas, jog tai – svarbesni aplankyti objektai. Ko gero jis buvo susidomėjęs ne tik vietų lankymu, tačiau ir mokslu ir istorija bendrąja prasme. Tą apibūdinti galėtų dviejų mumijų įsigijimo Kaire atvėjis. Nupirktas mumijas Našlaitėlis norėjo parsigabenti namo, tačiau dėl kelionės metu kunigui besivaidenančių dviejų šmėklų, jis mumijas išmetė į jūrą. Našlaitėlis domėjuosi kone viskuo aplinkui, todėl dažnai keitė savo kelionės maršrutus, per daug nesijaudindamas dėl praleidžiamo laiko trukmės. Iš jo laiškų (istorikai tarpusavyje ginčyjasi ar tai tikrai buvo laiškai, tačiau, čia manykime, jog tai tai buvo laiškai) sužinome ne tik apie užsienio vietas, kurias jis aplankė, tačiau ir apie jo kultūrinį išsilavinimą. Žinome, jog jis buvo itin išsilavinęs, kas greičiausiai reiškia, jog ir labai apsiskaitęs. Jis detaliai aprašo vietas kurias aplankė, matytas tautas, augalus, upes, susidūrimus su žmonėmis ir pan. Reikia manyti, jog toks jo elgesys reiškė kažkokį kitokį suvokimą, t.y. jis manė jog taip daryti reikia, nes kitiems, čia nebuvusiems šitie dalykai yra svarbūs ir naudingi ateityje sužinoti. Našlaitėlis neabejotinai buvo itin susidomėjęs musulmonų pasauliu. Aplinkybės jam leido susitelkti ties Palestinos, Sirijos ir Egipto žmonėmis. Šiose vietose jis ir stebėjo, o gal net ir stebėjosi jų papročiais, manieromis ir gyvenimo stiliumi. Tą galėtų atspindėti stiprus Našlaitėlio nustebimas, jog Arabų šalyse galima turėti daugiau nei vieną žmoną. Našlaitėlis buvo kone išsigandęs kai sužinojo, jog jo sutiktasis prekeivis turi 18 žmonų iš Etiopijos ir jas laiko savo nuosavybe (prilyginant asmeniniems daiktams). Anot Radvilos, prekeivis savo žmonas laikė užrakinęs atskiruose kambariuose, nes antai jei jos susitiktų, tai pasmaugtų viena kitą, o galiausiai nužudytų ir patį vyrą.
Iš tikrųjų, kone visi Našlaitėlio pasakojimai atrodo labai etnografiškai. To pavyzdys galėtų būti Našlaitėlio Kairo ir Paryžiaus sulyginimas. Lygindamas Kairą su Paryžiumi visų pirma jis rašo, jog jo nuomone Kairas yra tris kartus didesnis negu Paryžius, tačiau ne taip gražiai išplanuotas, namai ne tokie gražūs. Galiausiai gana detaliai nurodo, jog Kaire yra 200 000 namų, 16 000 gatvių, daugiau nei 6000 mečečių ir apie 20 000 viešųjų valgyklų. Galime sutikti ir gana etnografiškai skambančių maisto aprašymų. Pavyzdžiui bananą Našlaitėlis apibūdina, kaip parašų į agurką, tik ilgesnį, storesnį, labiau įlinkusį ir priešingai nei agurkai, augantį ant krūmo. Kartais sutinkame ir gyvūnų aprašymų, pavyzdžiui sutiktus chameleonus Našlaitėlis apibūdina, kaip didumu ir forma primenančius driežus, tačiau gyvenančius tik oru.
Kartais Našlaitėlis elgiasi taip, kaip ir standartinis šių dienų turistas. Pavydžiui, pasiima su savimi suvenyrą. Jeruzalėje jis pasiima porfyritinio stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus gabaliuką, prie Mirusios Jūros prisirinko akmenukų, o Egipte, kaip jau minėta ankščiau nusipirko jau šiems laikams nelabai prieinamą suvenyrą – dvi mumijas. Taip pat, kaip pavyzdingas turistas, Našlaitėlis kartais atlieka „palyginamąją analizę“, lygindamas kiek kažkoks daiktas kainuotų LDK gyventojams pažįstamais pinigais. Palygindavo ir kitose šalyse sutiktų pareigūnų pareigas, pavyzdžiui, pasakydavo, kad tai būtų mūsų vaivados atitikmuo ir pan.
Kalbant apie Našlaitėlio požiūrį į užsienį, labai svarbu atkreipti dėmėsį į tai, jog kartais nepaisant dalykų apie kuriuos jis rašo, jis niekada neteisia ir nekritikuojau užsienio manierų ir kažkokių sutiktų moralinių įsitikinimų. Priešingai, visame tekste jaučiamas ypatingas susidomėjimas, pagarbą ir tolerancija kitoms religijoms, tačiau labai retais atvėjais galime sutikti lengvos kritikos kažkokiems lankytiniems objektams. Geras to pavyzdys galėtų būti Našlaitėlio apsilankymas Kretoje, kur jis aplankė žymųjį Minotauro labirintą. Našlaitėlis čia suabejoja labirinto mitine kilme ir galiausiai pritaria girdėtai nuomonei, jog tai greičiau akmenų karjeras.
Apibendrinant galima pasakyti, jog iš vienos – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio piligriminės kelionės, yra sunku suprasti didiko, plačiąja prasme, požiūrį į užsienį. Pastaroji kelionė piligriminė, tad pagrindinis jos tikslas – išreikšti savo nuolankumą ir išpildyti pažadą Dievui. Tik antriniais tikslais galėtumėmė laikyti pasaulio pažinimą, o tuo pačiu ir kažkokio požiūrio formavimą. Našlaitėlio kelionių aprašymai, ko gero kartais dirbtinai yra įspraudžiami į tam tikrus tolerancijos rėmus, dėl pačio Našlaitėlio religingumo. Reikia manyti, kad arba jis ištiktųjų buvo nepaprastai tolerantiška asmenybė, arba buvo taip paveiktas religingumo, jog kartais parašyti ką iš tikrųjų galvoja jam neleido jo tikėjimas, kuris giežtai draudžia kritikuoti ir teisti, nes bažnyčioje yra griežtai apibrėžta, jog teisti gali tik Dievas. Labai galimas daiktas, jog Našlaitėlis buvo pirmuoju lietuviu įkopusiu į Didžiąją Egipto piramidę, pirmasis aprašė Sfinksą, matė Nilo potvynį ir t.t., tačiau be begalinės tolerancijos ir pažinimo troškimo, aiškesnių jo požiūrio į užsienį bruožų vargu ar galime apčiuopti. Tam ko gero reikėtų Našlaitėlio tekstus lyginti su kitais, panašaus laikmečio tekstais ir išskyrus panašumus ir skirtumus kurti egzistavusio požiūrio versijas.
Kolkas galime pasakyti, jog Našlaitėlis užsienį laikė gera vieta pažinimui, tobulėjimui ir dvasiniam apsivalymui. Taip pat iš jo asmeninių gyvenimo detalių žinome, jog užsienyje jis nemažai laiko praleisdavo gydydamasis, tad jį ko gero laikė – patikimesne vieta gydytis.