Baroko žmogus yra pamaldus, abejingas nepasitikintis savo jėgomis, likimo ir gyvenimo nepastovumo bijantis personažas. Vienas iš žymiausių LDK baroko laikotarpio poetų yra Mikalojus Konstantinas Sarbievijus. Poetas stengėsi savo poezijoje pavaizduoti pavyzdingą žmogu, kuriuo idealu turėjo sekti kiti individai. Sarbievijus pasauli savo poezijoje vaizdavo kaip teatrą: „gyvenimas tai teatras“ jame gausu nepastovumo, lemties žaidimų, akcentuojama, kad viskas yra laikina ir kad mirties akivaizdoja nukrenta visos žmogaus kaukės. Sarbievijaus poezijoje žmogus yra stojiškas, kuris vadovaujasi garsiu baroko posakiu „Momento mori“ – atmink, kad mirsi. Stojiški žmonės yra orus, santūrus, saikingi, ieškantis dvasinės pusiausvyros, harmonijos. Tokia laikysena padeda žmogui ištverti besikeičianti likimą, kuris pakylėjęs žmogu į šlovę retai ten ji ir palieka, viskas yra laikina. Poezijos žmogus taip pat ieško harmonijos, balanso tarp savęs ir pasaulio. Žmogaus gyvenime turi būti balansas tam, kad jis neišklystu iš savo gyvenimo, likimo kelio jaustusi ir butu laimingas bei pilnavertis. Balansą žmogus turi rasti visur tarp religijos ir gamtos tarp darbo ir poilsio. „Žmogui reik atgaivos: net ir menki darbai / Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali.“ Odėje („Pauliui Kozlovijui“) Šie žodžiais parodo, kad kiekvienam žmogui, kad ir koks menkas jo darbas bebūtu jis turi atrasti atokvėpi, o tai gali padaryti gamtoje arba religijoje. Religingumas turbūt svarbiausias žmogaus bruožas Sarbievijaus poezijoje. Stiprus, gylus religingumas yra vidinės stiprybės šaltinis. Sieloje slypi tikrieji žmogaus turtai, o šis laikinas gyvenimas yra tik Dievo teatras, kuris patikrina žmogaus tikrąsias vertybes. Mintis apie amžinąjį pasauli gelbsti žmogu nuo priešiško pasaulio. Kitas vienas iš svarbiausių lietuviu rašytojų, padėjas pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai Kristijonas Donelaitis. Savo kūriniu „Metai“ pavaizdavo skirtingus žmonių paveikslus, kuriuos butu galima suskirstyti teigiamus (“viežlybuosius”) ir neigiamus (“nenaudėlius”). Teigiami žmonės vaizdavo kaip turėtu atrodyti tikras pilnavertis lietuvis, o neigiami veikėjai vaizdavo lietuvių problemas ir ydas – tinginystė, alkoholizmą, nutautėjimą. Visi šie veikėjai bendrai pavaizdavo lietuvio nacionalinius bruožus. Kūrinyje dažnai yra akcentuojama būrų darbštumas. Darbas ugdo valę, stiprina dvasinę būsena, darbas jungia žmogu su Dievu ir gamta. Darbštus būrai yra išaukštinami. Tuo tarpu tinginiai yra smerkiami iš jų yra šaipomasi. Tautiškumas taip pat yra svarbus būrams jie nepamiršta lietuviškų dainų, ruoše lietuviškus valgius ir poselėja senolių tradicijas, neužmiršta savo gimtosios kalbos. Jiems yra svarbus tautynės tapatybės ženklai, dėl to juos puoselėja. Yra apgailestaujama dėl būrų, kurie dėl materialių vertybių yra išsižadėja savo tautos. Taip pat šioje poemoje akcentuojamas tikėjimas. Būrams Dievas suteikia viską sunkų darbą, džiaugsmą, viltį, kad sunkiai dirbant ir vargstant šiame pasaulyje jų lauke atokvėpis kitame. Tikriausiai, todėl būrai ir stengiasi neišklysti iš kelio, būti dorais piliečiais.
Lietuvių rašytojas, visuomenės veikėjas Juozas Tumas – Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ aprašo neįvertintus, aplinkybių apribotus asmenys, vienas iš jų yra Mykoliukas. Mykoliukas draugiškas, darbštus, pareigingas, geros širdies veikėjas, kuris yra savotiškai įkalintas savo aplinkoje. Mykoliukas aukoja savo asmeninę laimę brolio šeimai ir jo pasiaukojamas nėra vertinamas ir net pastebimas. Mykoliukas sau nesiekia jokios materialinės naudos, todėl už savo uždirbtus pinigus jis nuperka vaikams saldainius, rūpinimasis kitais jam teikia laimės ir džiaugsmo. Tikriausiai, todėl Mykoliuko meilė Severijai yra tikra ir neabejinga. Visgi jų vestuvės neįvyksta, nes tai reikštu vargą, skurdą jo brolio šeimai taip pat Mykoliukas negalėjo užtikrinti stabilios šeimyninės padėties Severijai. Sužinojęs, kad Severija ištekės už kaimo tijūno Mykoliukas nekovoja dėl jos meilės, o savyja dar labiau užsisklendžia vėliau subręsta, įgauna vidinio orumo ir atsparumo priešiškam pasauliui. Save įprasmina darbe. Severija po nelaimingos meilės jaučiasi palaužta gyvenimo, bet sugeba atsitiesti religijos dėka. Per Mykoliuko paveikslą Vaižgantas pavaizdavo nacionalinius lietuvio bruožus kaip darbštumą, jautrumą aplinkai ir jausmams, dorumą, santūrumą ir gebėjimą aukotis.