Refleksija apie lyties keitimą Tik pradėjęs skaityti profesioriaus A.Narbekovo straipsnį apie transseksualizimą pakeičiau savo buvusį požiūrį pozityvesniu į šia liga sergančius žmones. Niekada nebuvau susimąstęs, kad transseksualizmas skiriasi nuo homoseksualizmo, transvesticizmo ar hermafroditizmo. Šios ligos ėsmė slypi klaidingame dualistiniame asmens suvokime, kai žmogus save priskiria priešingai lyčiai. Etiniu požiūriu įsitikinau, jog tai yra liga todėl nederėtų tokių žmonių smerkti. A.Narbekovo teigimu transseksualai turi lyties disforsijos sindromą, kuriam būdingas nepasitenkinimas savo anatomine lytimi ir noras ją pakeisti. Visa bėda slypi tame, jog tai yra psichologinė liga, kuomet asmuo mano jog jo siela skiriasi nuo kūno, nors iš tiesų jų gyvybei pavojaus negresia. Tokiems žmonėms operacija būna daroma tik tuo atveju, jei nepadeda jokios kitos gydymo priemonės, tokios kaip psichologinė ar hormoninė terapija ir ligonis grasina savižudybe. Supratau, kad didžiausia iškelta problema šiame straipsnyje yra ta, jog lyties pakeisti neįmanoma nes po „lyties keitimo“ asmuo genetiškai išlieka tos pačios lyties asmeniu. Teisine prasme šios operacijos nėra atliekamos daugumoje pasaulio klinikų nors ir nėra draudžiamos, tikriausiai todėl, kad psichologinė terapija nenusileidžia pastarajam metodui. Lyties keitimo operacijas atlieka tik privačios klinikos, kurios nėra suinteresuotos iš esmės padėti ligoniui, nes pakeitus išorinius ir vidinius lytinius organus asmuo tampa nevaisingu, iškyla kiti hormoniniai sutrikimai kaip nutukimas, tam tikrų organų funkcijų sutrikimai. Straipsnyje viena iš pavyzdžių pateikta Kristinos Shieffield gyvenimo tragedija, puikiai atspindinti riziką kleičiant lytį: „Ši moteris, gimusi 1946 m. yra Anglijos pilietė, kuri gimė kaip vyras, vedė ir tapo tėvu, įsigijo piloto profesiją, tačiau 1986 m. pasikeitė lytį ir tapo moterimi. Teismas, paisydamas vaiko interesų, uždraudė tėvui, tapusiam moterimi, lankyti savo vaiką, kompanija dėl lyties pakeitimo atleido iš darbo. Nors ir turėdama moters vardu išduotą pasą, turi atskleisti savo ankstesnę lytį teismuose. Dėl to kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, bet šis teismas nenustatė jos teisių pažeidimo.“ Remiantis šio straipsnio duotomis statistikomis bei faktais , vieni iš tyrimu parodė, kad net 20% asmenų po lyties keitimo norėjo sugrįžti į pradinę lytį. Medikų teigimu tokį pasirinkimą lemia psichiniai sutrikimai, kurie nebuvo laiku diagnozuoti, todėl po operacijų žmogus nesugeba įsijausti į naujos lyties vaidmenį. Straipsnyje pabrėžiama ir tai, jog nemažai medicininių ir etinių problemų kyla iš transseksualiems asmenims taikomos hormonoterapijos. Teigiama, jog šios terapijos metu ne tik negerinamos jokios hormoninių liaukų funkcijos, bet didžioji dalis jų yra sunaikinamos. Pastebėjau ir tai, kad straipsnyje nelyginamos jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių sergančių šia liga problemos, o jos manau skiriasi ir lemią skritingus psichologinius žmogaus sutrikimus.
Pritariu A.Norbekovui, kad pateisinama lyties operacija gali būti tik hermafroditizmo atveju, kai asmuo yra su mišriais lytiniais audiniais ir todėl kyla problemų sveikatai. Taip pat manau, jog žmonėms nereiktų slėpti pajutus šios ligos simptomus. Šiandieninėje visuomenėje kiekviena problema turi būti keliama į viešumą, diskutuojama bei sprendžiama. Susilaukti aplinkinių kritikos niekada nėra malonu, tačiau gyventi nežinioje ir dar baisiau, priimti neteisingą sprendimą yra kur kas pavojingesnis žingsnis.