1.1 Projektinio valdymo prielaidos ir misija 1
1.2 Projekto sąvoka ir tipai 1
1.3 Investicinių projektų bruožai ir klasifikavimas 2
2.1 Projekto gyvavimo ciklo sudėtis ir modeliai 3
2.3 Projekto investicinė (įgyvendinimo) fazė 5
3.1 Projekto strateginių sprendimų planavimo principai 6
3.2 Projekto aplinka ir dalyviai 6
3.3 Projekto struktūrizavimo modeliai 7
4.1 Investicinio projekto verslo plano struktūra ir sudarymo tvarka 7
4.4 Žaliavos ir ištekliai 9
4.6 Projekto išdėstymo vieta 9
4.9 Darbo ištekliai 11
4.10. Projekto įgyvendinimo planavimas ir biudžeto sudarymas 11

1.1 Projektinio valdymo prielaidos ir misija
Projektų valdymas- sistemos pokyčių, įgyvendinamų pagal iš anksto nustatytas taisykles, laikantis biudžeto ir laiko apribojimų, procesas; tai mąstymo būdas, apimantis ir specialiąsias, ir platesnio pobūdžio, negu reikia profesijai, žinias.
Projekto požymiai- unikalumas, aiškus tikslas ir kokybė, tiksliai apibrėžta trukmė ir išlaidos; pasikartojanti daug kartų veikla nelaikoma projektu.
Ekonominio valdymo f-jos: 1. pagrindinės (projekto darbus nustatančios, kontroliuojančios ir reguliuojančios funkcijos); 2. aptarnavimo (informacinė, ekspertinė-analitinė, normatyvinė-metodinė f-jos)
„Stiprieji“ valdymo elementai – rodo formaliąją organizacijos struktūrą, realizuojamą per įv. kiekv. Konkrečios organizacijos dokumentus (svarbiausi jų- organizacinės struktūros, strategijos, valdymo sistemos).
„Silpnieji“ valdymo elementai- išreiškia neformalią organizacijos pusę, kuri iki šiol traktuojama kaip nepažinta, iracionali ir intuityvi, kadangi šių elementų buvimas pastebimas ne iš formalių dokumentų, o pasireiškia per organizacijos darbuotojų elgesį.
Makrolygiu „stiprieji“- mokesčių, investicijų politikos, politika mokslinių tiriamųjų arbų atžvilgiu; „silpnieji“ –valstybės ir verslo santykiai, valdymo ir darbo santykiai, vertybių nustatymas.
Mikrolygiu „Stiprieji“- gamyklos ir įrengimai, automatizavimas ir kompiuterizavimas; „silpnieji“- personalo samdymo tvarka, sprendimų priėmimas, informacijos platinimas, soc. Naujovių įgyvendinimas.
Valst. Ek. Reguliavimo formos – įstatymų ir programų rengimas.
Pagr. Valstybinio reguliavimo mechanizmai- biudžetinė, mokesčių, finansų, kredito, muitų, kainų, pinigų emisijos, tarptautinė ekonominė politikos.
Ekonomikos valdymo principai: 1. max atsiribojimas nuo valstybinio ek. reguliavimo ir max valdymo sistemos decentralizacija; 2. aktyvi valstybės įtaka ek. procesams, įskaitant ir rinkos santykių formavimą; dabar įsigali LT programinis valdymo metodas
Taikant projektų valdymo metodus galima sutaupyti iki 20 % projekto vertės.

1.2 Projekto sąvoka ir tipai

Bendroji projekto schema
Projektų valdymo institutas- siekia susisteminti projektų valdymo žinias ir standartizuoti naudojamus metodus bei priemones.
1. Projektas - tai organizuotos pastangos padaryti kažką naudinga.
2. Projektas - tai problema, turinti sprendimo grafiką.
3. Projektas - tai unikalus darbas, turintis konkretų{ tikslą ir pasireiškiantis koordinuojamu kelių tarpusavyje susijusių veiklų atlikimu.
4. Projektas - tai unikalus darbas, turintis nustatytas pradžios ir pabaigos datas, aiškiai apibrėžtą tikslą, sritį ir biudžetą.
5. Projektas - tai laikina veikla, kurios tikslas yra sukurti unikalų produktą ar paslaugą.
Projektų tipai priskiriami pagal 2 dimensijas: 1.kaip aiškiai apibrėžti projekto tikslai; 2. kaip aiškiai nustatyti metodai šiems tikslams pasiekti.
Projektų tipai: 1. Inžineriniai – tikslai ir metodai šiems tikslams pasiekti yra aiškiai apibrėžti; 2.produkto kūrimo- tikslai aiškiai apibrėžti, bet metodai jiems pasiekti aiškiai nenustatyti; 3. sistemų kūrimo- tikslai neaiškiai apibrėžti, tačiau metodai jiems pasiekti aiškiai nustatyti; 4. tyrimų ir plėtros bei organizacinių pokyčių projektai- tikslai ir metodai jiems pasiekti apibrėžti neaiškiai.; (viešojo sektoriais projektai- pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalyse dar vienas esantis tipas).
1.Inžineriniai (investiciniai) projektai: labai svarbus projekto apimties valdymas- projekto apimtis apibrėžiama sutartyje, o nukrypimai nuo jos gali atnešti rimtų fin. nuostolių (vykdytojui) arba sumažinti projekto rezultatų naudą (užsakovui); užsakovas ir vykdytojas turi labai išsamiai aptarti planuojamus rezultatus, patiekti detalų jų aprašymą; sutarti dėl darbų organizavimo struktūros, projekto plano gairių, sutarties valdymo procedūrų.

2.Produkto kūrimo projektai: būdingas produkto valdymas; paprastai yra vidiniai užsakovai ir vykdytojai, nes įmonė kuria pati sau naudingus produktus; problemos: 1. projekto vadovas atsakingas ne tik už techninę, bet ir komercinę sėkmę, tokiu atveju projekto pabaigos data tampa priklausomi nuo veiksnių, kuriems projekto vadovas negali tiesiogiai daryti įtakos ir tada valdymo proceso neįmanoma racionaliai apibrėžti.2.projekto narių motyvacija- kuriant dalyvauja keletas padalinių, kuriem tai yra papildoma veikla ir jie linkę apriboti savo dalyvavimą, atlikti tik būtinas individualias užduotis, nevykdant komandinio darbo; reikia įdiegti darbuotojų skatinimo sistemas, premijas.
3. Sistemų kūrimo projektai: svarbus vartotojų reikalavimų produktui valdymas- vartotojai nežino ko jie nori iš ,pvz, IS, kol patys neišbandė kokio nors jos varianto; o tada jie pradeda keisti savo reikalavimus. Todėl labai svarbu įmonei vykdančiai projektą tikslai apibrėžti ir sudaryti sutartis, kad neapsikrauti nuolatiniais tobulinimo darbais. Kita problema- projekto komandos narių motyvacija (kuriant dalyvauja keletas padalinių, kuriem tai yra papildoma veikla ir jie linkę apriboti savo dalyvavimą, atlikti tik būtinas individualias užduotis, nevykdant komandinio darbo; reikia įdiegti darbuotojų skatinimo sistemas, premijas).
4. Tyrimų ir plėtros projektai(R&D) bei organizacinių pokyčių projektai: sunkiausiai valdomi, jungiami į vieną tipą; R&D projektuose svarbiausia problema- sąnaudų valdymas, kadangi finansų valdymo patirties stoka trukdo tinkamai panaudoti tyrimo projektus kaip priemonę siekiant organizacijos tikslų; skiriami menki ištekliai tyrimų projektams, todėl reikia daugiau dėmesio išlaidų ir naudos analizei, projekto kontrolei. Organizaciniuose projektuose – pokyčių valdymo problema; sudėtingas valdymas, nes sunku pradiniuose etapuose numatyti projekto ribas, apimtį. Norint įgyvendint pokyčius vienoje organizacijos veiklos srity tenka susidurt su nenumatytais pokyčiais kitose. Įgyvendinus tik dalį planuotų pokyčių ir projektą baigus pusiaukelėje, projekto rezultatai tampa beverčiai ir net žalingi organizacijai.
5. Viešojo sektoriaus projektai: susiję su ek. reformomis; problemos: 1. įgyvendinant akcentuojamos finansuotojų (dažniausiai tarpt. org.), o ne vartotojų prioritetai; 2. projekto įgyvendinimas nukrypsta į fragmentinius, pavienius tikslus. Iš tikrųjų šie projektai turi kelių tipų bruožų, vieną projektą įtakoja ir kiti bei atvirkščiai; turi būti akcentuojamas projektų planavimas ir su projektais susijusių tikslų nustatymas.

1.3 Investicinių projektų bruožai ir klasifikavimas

Investicinis projektas – dokumentas, finansiškai (ekonomiškai), techniškai ir socialiai pagrindžiantis investavimo tikslus, įvertinantis investicijų grąžą (komerciniams projektams) bei kitus efektyvumo rodiklius, nurodantis projekto įgyvendinimui reikalingas lėšas bei finansavimo šaltinius. Tai kompleksinė sąvoka, apimanti įvairias visuomeninio gyvenimo ir veiklos sritis.
Investicinio projekto bruožai: 1. projekte numatomas kiek galima mažesnis išteklių naudojimas tikintis pelno ateityje 2.projektas yra planuojamas, finansuojamas ir įgyvendinamas kaip visuma 3. projektas gali būti konkrečių finansinių susitarimų objektas, kuriam paskiriama sava vadovybė 4.turi konkretų pradžios ir pabaigos momentą, t.y. periodą, per kurį tikimasi pasiekti numatytus tikslus; tikslų įgyvendinimo galimybė visapusiškai įvertinama 5.projektas turi schematiškas ribas (geografines, organizacines ar pan.).
Pagrindiniai projekto veiksniai:1.projekto apimtis 2.įgyvendinimo laikas 3.kokybė 4.išteklių ribotumas
Investicinių projektų klasifikavimas gali būti pagal:
1. svarbiausių veiksnių įtaką;
2. įgyvendinimo būtinumą ( būtinai įgyvendinami (ekologiniai) projektai ir nebūtinai įgyvendinami );
3. skubumą (neatidėliotini ir atidėliotini projektai);
4. kelių projektų tarpusavio priklausomybę (alternatyvieji (konkuruojantys), nepiklausomi ir tarpusavyje susiję projektai).
Pagal veiksnių įtaką klasifikacija (pagrindinė):
1. pagal projekto apimtį:
· maži projektai,
· megaprojektai;
2. pagal įgyvendinimo kokybę:
· bedefekčiai;
4. pagal išteklių ribotumą:
· multiprojektai,
· monoprojektai,
· moduliniai projektai.
5. tarptautiniai projektai:
· megaprojektai,
· ilgalaikiai,
· bedefekčiai,
· moduliniai projektai
(1) Maži projektai – nedideli pagal apimtį, gana paprasti; dėl laiko stokos beveik neįmanoma ištaisyti padarytų klaidų, todėl svarbu nustatyti projekto apimtis, dalyvių skaičių , sudaryti paprastesnį projekto grafiką, užtikrinti narių pakeičiamumą; priduot turi tie patys kas pradėjo projektą vykdyti.
Megaprojektai- tai tikslinės programos, apimančios daug tarpusavyje susijusių projektų, turinčių bendrą tikslą, bendrus išteklius bei jiems įgyvendinti nustatytą laiką; gali būti tarptautiniai, regioniniai, nacionaliniai, tarpšakiniai ir kt. Jų didelė kaina, kapitalinių investicijų gausa, didelės darbo sąnaudos, ilga įgyvendinimo trukmė. Juos įgyvendinant rekomenduojama: 1. atlikti projekto struktūrizavimą ir dideles dalis paskirti keliems vykdytojams, kurių veikla turi būti kontroliuojama 2.išanalizuoti šalies ar net kelių soc-ek. aplinkos ypatumus 3. nuolat peržiūrėti ir atnaujinti projekto planą 4. planuoti visais lygiais: nuo strateginio iki operatyvinio, įvertinant projekto tikimybinį pobūdį ir riziką 5. kontroliuoti projekto įgyvendinimą, t.y. atlikti monitoringą
(2) Trumpalaikai projektai –dažniausiai naudojami diegiant naujoves, eksperimentinę gamybą; siūloma naudoti patricinę valdymo struktūrą, perduoti atsakomybę kuriam nors padaliniui, baigti turi tie patys specialistai kas pradėjo.
(3) Bedefekčiai projektai: svariausia kokybė; brangūs paprastai; reikalavimai: 1.atlikti visus priešinvesticinės fazės tyrimai bei parengtas bendras projekto planas, apimantis projektinius- sąmatinius ir statybos- montavimo darbus 2.naudojamas tinklinis grafikas projekto darbams atlikti ir ištekliams paskirstyti 3.technologonės linijos turi būti išbandytos anksčiau, norint užtikrint visų projekto sistemų kokybę 4.naudoti lanksčias projekto valdymo sistemas, leidžiančias laiku nustatyti ir pašalinti problemas.
(4) Multiprojektai: apima kelis projektus vienam užsakovui; tai kelių užsakymų (projektų) ir paslaugų įgyvendinimas pagal firmos gamybinę programą, kurioje nustatyta gamybos apimtis, finansinės ir laiko galimybės ir užsakovų reikalavimai.
Monoprojektai – alternatyvūs multiprojektams, turintys tiksliai apibrėžtus išteklius, laiką ir sąnaudas, o juos realizuoja viena komanda.
Moduliniai projektai (statyba): didžioji dalis būsimo projekto (apie 95%) įvykdoma ne jo būsimos eksploatacijos vietoje, o toli, kitoje vietoje; paskui stambūs moduliai pervežami ir pastatomi eksploatacijos vietoje. Savybės: 1. turi būti modulių specialistų grupė kaip bendros komandos dalis 2. tikslūs darbų grafikai 3.modulių pristatymas į aikštelę techniškai sudėtingas ir sudaro nemažą projekto sąnaudų vertės dalį.
(5) Tarptautiniai projektai: sudėtingi, brangūs; medžiagos perkamos pasaulinėje rinkoje; daug kvalifikuotesnis rengimas, rengimo periodas ilgesnis dėl organizavimo ir valdymo sudėtingumo, info sukaupimo ir pritaikymo; dažnai kuriamos bendros įmonės šiems projektams.
Investavimo objektai: 1.piniginės lėšos ir jų ekvivalentai 2.žemė 3. pastatai, įrengimai, mašinos ir įranga, betuokia kita nuosavybė, naudojama gamyboje ir turinti likvidacinę vertę 4.nuosavybės teisės, vertinamos piniginiu ekvivalentu, su gamyba susijusios paslaptys, licencijos dėl gamybinės nuosavybės teisių perdavimo.

2.1 Projekto gyvavimo ciklo sudėtis ir modeliai

Projekto pradžia- idėjos atsiradimo momentas; projekto realizavimo pradžia, lėšų jam vykdyti įdėjimas
Pabaiga: 1 jo realizavimo darbų pabaiga 2. personalo vykdžiusio projektą perkėlimas į kitą darbą 3. numatytų rezultatų pasiekimas 4. finansavimo pabaiga 5. darbų pradžia, įvedant esmines pataisas, nenumatytas pirminiam projekte 6. projekto objektų eksploatavimo pabaiga.
Projekto gyvavimo ciklas – tai laiko tarpas tarp projekto atsiradimo momento ir likvidavimo; projekto kūrimo fazių visuma
MODELIAI
1. 1970 m. Baumo gyvavimo ciklas pritaikytas Pasaulio bankui – identifikacija, projekto rengimas, įvertinimas ir atranka, projekto įgyvendinimas.
2. 1976 m. Projektų valdymo plėtros centro ciklas – koncepcija, įgaliojimų suteikimas, investicijų pabaiga; nesudaro ciklo, nes nėra grįžtamojo ryšio
3. 1977 m. Rondinelli ciklas- panašus kaip Baumo, tik daugiau etapų; ypač svarbiais laikyti pritarimo projektui ir projekto užbaigimo etapai
4. 1978 m. (1991m. patobulintas) UNIDO ciklas, skirtas pramoniniams projektams:
· priešinvesticinė fazė – 1. investicinių galimybių nustatymas; 2.pirminis techninis ir ekonominis investicijų pagrindimas 3.projekto formulavimas, investicijų pagrindimas 4.įvertinimų ir sprendimų priėmimo etapas (ataskaita)
· investicinė fazė – 1.derybos ir kontraktų sudarymas 2. projektavimas 3. statyba 4.ikigamybinis marketingas 5. mokymas
· eksploatacinė fazė – 1.priėmimas ir gamybos pradžia 2. įrangos pakeitimas 3.plėtimas, inovacijos arba likvidavimas
5. V.D. Šapiro ir kt. Ciklas, sudarytas pagal UNIDO: jame tik dvi fazės – priešinvesticinė ir investicinė, bet principinių skirtumų nuo UNIDO nėra.
Principinė projekto realizavimo fazių seka:
1. Investuotojo idėjos iškėlimas
2. problemos analizė (tikslai, reikalavimai, užduotys)
3. koncepcijos (įgyvendinimo analizė, alternatyvos)
4. projekto parengimas ( brėžiniai, detalūs planai)
5. projekto įgyvendinimas (darbinė dokumentacija, bandymai, atidavimas užsakovui)
6. eksploatavimas (projekto rezultatų įvertinimas, techninis aptarnavimas)
7. likvidavimas (demontavimas, pardavimas, sprendimas dėl naujo projekto).
Laiko dalys projekto fazėms :
1. koncepcija – 4%
2. planavimas – 10%
3. projektavimas – 16%
4. statyba – 50%
5. užbaigimas – 20%.
2.2 Projekto priešinvesticinė fazė
Tik šioje fazėje galima sustabdyti nesėkmingą projektą, nepatiriant didelių nuostolių.
Priešinvesticinėje fazėje nagrinėjama projekto koncepcija, kuri susideda:
· projekto investicinio sumanymo (idėjos) formavimas;
· investicinių galimybių nagrinėjimas.
Pagal UNIDO ši fazė apima:
1. investicinių galimumo (palankumo) nustatymas;
2.pirminis techninis ir ekonominis investicijų pagrindimas
3.projekto formulavimas, investicijų pagrindimas (projektiniai tyrimai)
4.įvertinimų ir sprendimų priėmimo etapas
(1) Galimumo tyrimai: jais vertinama kiekybinė info, reikalinga projekto idėjai pagrįsti; jie turi būti schematiškesni ir remtis bendresniu vertinimu, o ne detalia analize; duomenys imami iš analogiškų projektų, o ne konkrečių tiekėjų ar pan.; Skirstomi į:
1. bendrieji galimumo tyrimai (ekonomikos sektoriaus lygiu),
2. specialūs konkretaus projekto tyrimai (įmonės lygiu).
Bendrieji galimumo tyrimai skirstomi į:
a) teritoriniai tyrimai (siekiama identifikuoti nagrinėjamos teritorijos galimybes),
b) šakiniai tyrimai (kokios nors gamybos galimybės konkrečioje pramonės šakoje),
c) išteklių tyrimai (siekiama atakleisti gamtinių išteklių, žemės ūkio ar pramonės produkcijos panaudojimo galimybes).
Specialūs konkretaus projekto tyrimai gali būti traktuojami kaip projekto idėjos transformavimas į gana platų investicinį pasiūlymą; jų tikslas – skatinti investuotojų susidomėjimą konkrečiu projektu, turi suteikti apibendrintos informacijos.
Info kaupimas tiriant galimumą neturi būti brangus, jų tikslas – greitai ir nebrangiai įvertinti svarbiausius investicijų galimumo momentus. Jie skirti verslininkų interesui sužadinti.
(2) Ikiprojektiniai tyrimai (pirminis techninis ir ekonominis investicijų pagrindimas)
Juose pateikiamas preliminarus projekto idėjos vertinimas prieš skiriant lėšas projektui.Jų metodika:
· pirmas žingsnis: nustatomi efektyvumo kriterijai arba veiksniai, kurie galėtų prisidėti prie sėkmingesnio projekto įgyvendinimo;
· antras žingsnis: šie veiksniai paskirstomi pagal prioritetą, prieš tai įvertinus jų įtakos projekto realizavimui dydį; gaunama svarbiausių veiksnių seka (lentelės pavidalu čias žingsnis: įvertinama kiekvieno veiksnio įtaka (suma visų veiksnių lygi 1);
· ketvirtas žingsnis: projektai arba vieno jų variantai vertinami pagal kiekvieną veiksnį balais nuo 0 iki 100;
· penktas žingsnis: atliekamas kiekvieno veiksnio ekspertinis vertinimas, kuris gaunamas kiekvieno veiksnio įtaką dauginant iš jo vertinimo balais; projektų variantų prioritetas nustatomas integraliniu ekspertiniu įvertinimu.
Ikiprojektiniai nuo projektinių tyrimų skiriasi tik savo mažesniu informacijos detalumu. Jų struktūra tokia pati
Kartais stambiems investiciniams projektams prieš atliekant ikiprojektinius ir projektinius tyrimus, atliekami aprūpinimo tyrimai (funkciniai tyrimai), kurie yra apie rinkas, žaliavas, technologijas naudojamas, įrengimus ir pan. Jie reikalingi paremti ikiprojektinius ir projektinius tyrimus. Grupuojami tokiu būdu:
a) rinkos tyrimai (atliekami numatomam gaminti produktui, vertinama paklausa rinkoje taip pat),
b) žaliavų ir medžiagų tyrimai (apima turimus ir galimus žaliavų išteklius, dabartines ir būsimas jų kainas),
c) laboratoriniai ir eksperimentiniai tyrimai (nustatinėjamas žaliavos tinkamumas),
d) teritorinis tyrimas (ypač tiems projektams, kur reikia didelių gabenimo išlaidų),
e) gamybos masto ekonomijos tyrimai (parinkti ekonomiškiausią įmonės dydį, kai pasirinktos technologijų alternatyvos, sąnaudos ir kainos),
f) įrangos parinkimo tyrimai (kai didelė įmonė, o įrangų tiekėjai ir jų kainos labai skiriasi),
g) projekto poveikio supančiai aplinkai įvertinimas ir sąlygų analizė (saugančių aplinką technologijų įdiegimo galimybė).
(3) Projektiniai tyrimai
Tai svarbiausias dokumentas, įrodantis investicijų nagrinėjamam projektui tikslingumą ir efektyvumą; jame detalizuojami ikiprojektinių tyrimų metu padaryti sprendimai; jie turi ištirti ir nustatyti pasirinkto produkto gamybos kritinius momentus, kartu nagrinėjant alternatyvius produkto gamybos būdus; tyrimai turi pagrįsti projekto pajėgumus, pasirinktą vietą, technologiją, žaliavas ir kt. materialinius išteklius;
Metodikoje siūloma naudoti iteratyvų sprendinių paieškos procesą, kuriame įvertinami grįžtamieji ryšiai bei alternatyvų sąveika, pasirenkant projekto veiksnius taip, kad minimizuot investicijų apimtis ir sąnaudas.
Projektiniai tyrimai turi realizuoti savitą optimizacijos procesą, patikrinti priimtas prielaidas ir sprendimus, ir nustatyti projekto mastą, integruojant atskirų jos dalių geriausias alternatyvas. Šis techninis- ekonominis pagrindimas (TEP) turi pateikti visą būtiną info sprendimui dėl investavimo priimti. TEP artimas PTEP, bet jis turi būti išpildytas su maksimaliu tikslumu, įvertinant visus komercinės, techninės bei verslo rizikos veiksnius. TEP rengimas vykdomas tik tada, kai būtinos finansinės lėšos, nustatytos tyrimais, bus nustatytos pakankamai tiksliai ir jos tikrai bus gautos. Projektiniai tyrimai – priemonė suformuoti investicinį sprendimą, o ne tyrimų pabaiga.
Projekto įvertinimo išvados- tai baigiamoji ikiinvesticinės fazės stadija; kuo aukštesnė TEP kokybė, tuo lengviau projektą įvertinti; įvertinimo išvados liečia ne tik konkretų projektą, bet ir susijusias pramonės šakas bei ekonomiką visumoje; stambaus masto projektuose rengiant išvadas gali reikėti duomenis patikrinti bei atlikti svarbiausių projekto veiksnių, turinčių didžiausią įtaką, analizę.

2.3 Projekto investicinė (įgyvendinimo) fazė

Skirstoma į 6 etapus:
1. derybų vedimas ir kontraktų sudarymas:
· teisinių, finansinių ir organizacinių projekto pagrindų nustatymas pagal kurias vedamos derybos ir sudaromi kontraktai;
· technologijos parinkimas ir įsigijimas.
2. detalus projektavimas ir kontraktų sudarymas, įskaitant dalyvavimą tenderiuose, pasiūlymų įvertinimas ir derybų vedimas;
3. žemės įsigijimas, statybos darbai, įrenginių montavimas;
4. ikigamybinis marketingas, įtraukiant įmonės administracijos formavimą ir tiekimo pasiūlymų organizavimą;
5. darbuotojų priėmimas ir mokymas;
6. įmonės atidavimas eksploatuoti (kai kur priskiriamas eksploatacinei fazei).
(1) ir (2) stadijų darbai susiję, tęsiasi abipusiškai tarpusavyje

Investicinė fazė susijusi su finansiniais įsipareigojimais ir galimi projekto pakeitimai gali turėti rimtų finansinių pasekmių. Laiko veiksnys tampa labai reikšmingas, blogi laiko grafikai sutrikdo statybos baigtį ir eksploatavimo pradžią, kas neišvengiamai didina investicines išlaidas.
Geras planavimas ir efektyvus projekto valdymas turi garantuoti reikiamus veiksmus įmonės atidarymui laiku. Bet kokie planavimo netikslumai ar klaidos bet kokioje stadijoje gali turėti neigiamos įtakos projekto realizavimui.
Šios fazės metu kaupiami realūs projektų ir gamybinių sąnaudų duomenys, kurie pastoviai turi būti lyginami su prognozuojamais; tai daroma tam, kad stebėt projekto bendro pelningumo dydžio galutinius pasikeitimus.
Ikiinvesticinėj fazėj projekto kokybė ir patikimumas svarbesni nei laiko veiksnys, o investicinėj laiko veiksnys- vienas pagrindinių.

Projekto eksploatacinė fazė
Svarbūs du aspektai: artimiausia ateitis ir tolimiausia ateitis.
Artimiausia ateitis – tai pradinis gamybos periodas, per kurį gali atsirasti problemų, susijusių su technikos panaudojimu, įrangos veikimu, žemu darbo našumu arba nepakankama darbuotojų kvalifikaciją. Tai tipiškos investicinės fazės problemos, daugelis kurių turėtų būti aptartos ir išspręstos projekto investicinėj fazėj.
Vėliau svarbūs rodikliai
· gamybos ir marketingo sąnaudos,
· pajamos iš pardavimų; jie tiesiogiai priklauso nuo vertinimų priešinvesticinėj fazėj, jei jie klaidingi- trūkumai eksploatacinėj fazėj nebegalimi pašalinti.
Eksploatacinės fazės problemos skirstomos į:
1. trumpalaikes (susijusios su statybų pradžia),
2. ilgalaikes (susijusios su gamybos kaštų mažinimo, marketingo ir įplaukų didinimo ir pardavimų strategija).
Sprendžiant abu problemų tipus rengiami įmonių reabilitacijos bei išplėtimo projektai.
Įmonių reabilitacijos projektai: skiriamos tokios jų stadijos:
1. diagnozavimas – nustatomos įmonės silpnosios vietos ir galimi reabilitacijos būdai; pagrindinis tikslas – parengti detalius įmonės vidutinės ir ilgalaikės trukmės reabilitacijos planus pagal atskirus padalinius; atliekami galimos reabilitacijos tyrimai visuose įmonės darbo aspektuose;
2. trumpalaikės (neatidėliotinos) reabilitacijos priemonės – įgyvendinamos skubios priemonės įmonės reorganizavimui ir struktūrizavimui; paprastai nereikia didelių kapitalinių įdėjimų;
3. Projekto įvertinimas ir finansavimo padidinimas – baigus diagnostinę analizę, jai turi pritarti investitoriai – partneriai, kviečiamas investorių susirinkimas, kurie sprendžia didinti ar ne finansavimą;
4. Reabilitacija – užbaigiamas reabilitacijos procesas; kartais labai brangiai kainuojanti operacija, dažnai reikalingos papildomos investicinės lėšos padidinti įrengimų našumui, personalo apmokymui ir kt. užtikrinant įmonės geresnę eksploataciją ilgu laikotarpiu.
Įmonių išplėtimo projektai: rengiami dėl tokių uždavinių:
1. padidinti produkcijos apimtis nekeičiant nomenklatūros;
2. pakeisti gamybinę programą. įvedant naujo tipo produkciją.
Kiekvienas gamybos išplėtimas galbūt pasiektas tokiais būdais:
· įvedant pamaininį grafiką;
· išplečiant silpniausių grandžių gamybinius pajėgumus ir tuo padidinant bendrą gamybinį pajėgumą;
· tobulinant technologiją arba didinant gamybos pajėgumus.
Kartu dažniausia nagrinėjami ir inovaciniai procesai, naujos produkcijos arba technologijos įdiegmo galimybės. Tam gali būti rengiami TEP.
Priešinvesticinė fazė yra sekančio investicinio projekto realizavimo pagrindas; tai rodo jos sudėtingumą ir svarbumą; jei ikiinvesticiniai tyrimai grindžiami nepakankama ar bloga info, vėliau klaidų taisymas gali labai brangiai kainuoti ir netišku ar projektas išvis galės funkcionuoti.

3.1 Projekto strateginių sprendimų planavimo principai

Projekto tikslų hierarchija:
· projekto tikslas – sukurti pageidaujamų savybių produktą;
· produkto tikslas – užtikrinti, kad projekto veikla sukurtos savybės būtų naudojamos;
· organizacijos tikslas – gauti naudos iš savo produktų, atitinkančių veiklos tikslus.
Strategija – tai lėšų ir išteklių, skirtų vienos ar kitos operacijos tikslams pasiekti, panaudojimo būdas. Strategijai nustatyti pasirenkamos valdomų kintamųjų reikšmės, tačiau nustatant šias reikšmes svarbu žinot ir nevaldomų, išorinių kintamųjų reikšmes.
Strateginę verslo planavimo orientaciją galima apibūdinti tokaisi teiginiais:
1. teisingo investicinio kelio paieška(investicinis sprendimas);
2. permainų supratimas ir priėmimas;
3. būtinų įgūdžių tobulinimas.
(1) viena svarbiausių veiklos iniciatyvų, kurią turi įgyvendinti verslininkai ir vadybininkai, nes investicijos susieja finansinius išteklius pakankamai ilgam laikotarpiui (visam projekto gyvavimo ciklui), nepaisant galimų ilgalaikių pokyčių; svarbiausias tikslas – minimizuoti verslo riziką, kuris turėtų lemti reikiamos strategijos nestabilioje aplinkoje parinkimą.
(2) Pokytis suprantamas kaip vieno sprendimo keitimas kitu projekto sudarymo ir įgyvendinimo metu, veikiant įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams; bet kuri įmonė yra dalis soc-ek ir ekologinės sistemos ir tai yra tarpusavyje susiję.
(3) reikalingas tam, kad įmonė galėtų išsilaikyti aplenkdama konkurentus geresniais darbo rezultatais; atliekant projektinius tyrimus turi būti nustatyti įgūdžiai, geriausia atitinkantys potencialios rinkos veiksnius ir užtikrinantys verslo ilgalaikę sėkmę.
Projekto aplinkos: socialinė, ekonominė ir ekologinė
Įmonė (verslo projektas) atlieka tarpininko vaidmenį tarp vartotojų ir išteklių (gamtinių, darbo, technologijų ir know-how, finansų, soc ir ek infrastruktūros). Verslo projektas kovoja su kitais verslo atstovais (konkurentais) dėl išteklių (tiekėjų) ir vartotojų.
2 variantai tarp įmonės ir aplinkos:
· įmonė turi adaptuotis prie aplinkos pokyčių;
· įmonė turi veikti šį pasikeitimą arba jį kontroliuoti.
Strateginio planavimo principai:
1. pastangų sutelkimas (projektas planuojamas taip, kad visos pastangos sutelktos galimos sėkmės srityje);
2. rizikų balansas (ištekliai nesukoncentruoti ties viena strategija, o apima įv. rūšių rizikas);
3. bendradarbiavimas(esant per brangiam projektui, įgyvendinamas bendradarbiavimas: bendrų įmonių kūrimas, kontroliuojančių kompanijų steigimas ir pan.).
Strateginio planavimo procedūros etapai:
1. Bendrų investicinio projekto tikslų formulavimas.
. Projekto vizija.
. Projekto tikslų variantai ir pirmenybė bazinių strateginių principų atžvilgiu.
2. Projekto artimiausių tikslų nustatymas.
. Siūlomi produktai ir paslaugos.
. Rinkų parinkimas.
. Numatoma projekto pozicija rinkoje. Galimi produkcijos gamybos tempai.
. Funkcinių įmonės padalinių (marketingo, gamybos, tiekimo, finansų, personalo valdymo, bendro valdymo) užduotys.
. Politika pelno gavimo ir rizikos atžvilgiu.
. Numatoma politika projektų (įmonių) bendradarbiavimo ar sujungimo atžvilgiu.
3. Projekto strategijos parinkimas.
. Pagrindinė strategija, labiausiai tinkanti tikslams pasiekti (geografinis regionas, dalis rinkoje, lyderiavimas pagal sąnaudas ir panašiai).
. Projekto mastai.
. Reikalingi ištekliai.
. įmonės išsidėstymas.
4. Funkcinių tikslų ir strategijų nustatymas.
. Tikslai, strategijos ir veikla marketingo atžvilgiu;
. Tikslai ir strategijos medžiagų ir išteklių tiekimo atžvilgiu;
. Tikslai ir strategijos gamybos atžvilgiu;
. Tikslai ir strategijos technologijos atžvilgiu;
. Tikslai ir strategijos finansų atžvilgiu;
. Darbo ištekliai, socialiniai santykiai.
5. Tinkamo (konkurentinio) funkcinių tikslų ir strategijų komplekso formavimas.
6. Strategijos įdiegimo planavirnas.
. Reikiamų išteklių optimalus sudarymas ir planavimas;
7. Strategijos tikrinimas ir pritaikymas įgyvendinimo ir eksploatavimo fazėse.

3.2 Projekto aplinka ir dalyviai

Projekto savybės susijusios su aplinka:
1. projektas atsiranda ir gyvuoja bei plėtojamas išorinėje aplinkoje ( eigoje dalis objektų iš išorinės aplinkos gali pereit į projektą; taip pat būti vienu metu ir projekte ir išorinėj aplinkoj);
2. projekto sudėti jo realizavimo ir plėtros procese nelieka pastovi, gali atsirasti naujų bei pašalinti keli objektai;
3. projektas gali būti padalintas į kelis posistemius, kurie susieti tarpusavio ryšiais.
Aplinkos: projektas (vidinė), projekto dalyviai – organizacijos, verslo sfera, kurią veikia: mokslas, ekonomika technika, politika, realizavimo sritis, kuria veikia realizavimo rinka: vidaus, tarptautinė.
Projekto dalyviai: tai organizacijos, vienas svarbiausių aplinkos elementų; jie realizuoja projekto tikslus.
Projektų dalyvių kategorijos:
1. užsakovas (steigėjas) – svarbiausias projekto dalyvis, būsimasis projekto rezultatų savininkas ir naudotojas;
2. investuotojas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris savo kapitalą naudoja projektui įgyvendinti, tas pats asmuo gali būti ir užsakovas;
3. architektas – asmuo ar organizacija, turinti teisę profesionaliai pagal suteiktą licenciją atlikti darbus, susijusius su projektine dokumentacija, specifikacijomis, reikalavimais bei dalyvaut projekto valdymo darbe;
4. inžinierius – asmuo ar organizacija, turinti licenciją užsiimti inžineriniu – kompleksu paslaugų, susijusių su gamybos procesu, produkcijos realizavimu;
5. tiekėjai – juridiniai asmenys, kurie atsako už materialių išteklių tiekimą;
6. rangovas – juridinis asmuo, kuris atsako už numatytus kontraktus, darbų atlikimą;
7. konsultantai – konsultacinės firmos;
8. projekto vadovas – juridinis asmuo, kuriam užsakovas deleguoja įgaliojimus vadovauti projekto darbams, kontroliuoti ir koordinuoti visų projekto dalyvių darbą.
9. licencijos išdavėjas – suteikia teisę naudoti būtinus mokslinius – techninius laimėjimus;
10. bankas – gali būti vienas svarbiausių projekto investuotojų; aprūpina lėšomis, kredituoja ir pan.
Verslo projektas – daugiafunkcinis mechanizmas, siejantis įvairius specialistus ir organizacijas bendram tikslui siekti.Daugiafunkciškumas pasireiškia ir tuo kad, verslo projektą galima pristatyti: užsakovui, partneriams, investuotojams, akademinei visuomenei

3.3 Projekto struktūrizavimo modeliai

Projekto struktūra – tai įvairių komponentų, reikalingų produktui sukurti, medis (komponentais gali būti: įrenginiai, darbai, paslaugos, informacija ir kt.); ryšių ir santykių tarp įvairių projekto elementų organizacija.
Projekto struktūrizavimo uždaviniai: 1.projekto skaidymas į nesudėtingus valdyti elementus 2.atsakomybės už atskirus elementus nustatymas 3.tikslus būsimų išlaidų bei laiko įvertinimas 4.bendros planavimo, sąmatų sudarymo bei išlaidų kontrolės bazės sukūrimas 5.darbų suderinimas su įmonės buhalterinės apskaitos sistema 6.nuo bendrų tikslų perėjimas prie konkrečių užduočių 7.darbų eiliškumo nustatymas.
Svarbiausias uždavinys – kuo aiškiau numatyti projekto komponentus.
Struktūrizavimo principai: 1.“iš viršaus į apačią“ – nustatomos bendros užduotys, kurios detalizuojamos toliau 2.“iš apačios į viršų“ – nustatomos atskiros užduotys, paskui jos susiejamos.
Modeliai:
1. tikslų medis – schema, rodanti kaip pagrindinis projekto tikslas skaidomas į žemesnio lygio tikslus ir t.t.; medžio elementai yra tikslai ir potiksliai, o jungtys rodo jų priklausomybę ir ryšius
2. sprendimų medis – schema, rodanti optimizavimo uždavinio daugiažingsnio proceso struktūrą; šakos rodo vykius, kurie gali turėti vietą, o viršūnės – taškus, kuriuose atsiranda būtinumas pasirinkti
3. darbų medis (WBS) – kiekvienoje planavimo stadijoje projekto darbus būtina suskirstyti į dalis; žemutinis lygis atitinka darbų kompleksą, kuris turi turėti atskirą sąmatą, biudžetą ir išlaidų ataskaitą; palengvina tinklinio grafiko sudarymą
4. organizacinė vykdytojų struktūra (OBS) – nurodo kiekvieno paketo darbų vykdytojus, nustato organizacijos poskyrius, atsakingus už atitinkamų darbų vykdymą; aukščiausioje vietoje – projekto vadovas, žemesni lygiai gali sutapti su WBS
5. atsakomybės matrica – susieja darbų kompleksus su organizacijomis vykdytojomis, naudojant WBS ir OBS; išskiriami pagrindiniai darbų kompleksų vykdytojai
6. tinklinis modelis - sukūrus WBS ir OBS išskiriami darbų kompleksai, kas sudaro galimybę paruošti mazginių įvykių tinklinį grafiką; tinkliniai grafikai parodo atskiru projekto darbų kompleksus, kurie vadinami potinkliais; potinklis gali būti dalis tinklinio grafiko arba kaip atskiras jo vienetas; išskaidymas į potinklius leidžia personalui susikoncentruoti ties savo užduotimis ir tam nereikia viso tinklinio grafiko
7. išteklių struktūra – hierarchiškai sudaroma grafa rodo resurus būtinus kiekvienu projekto realizavimo lygiu;
8. išlaidų struktūra

4.1 Investicinio projekto verslo plano struktūra ir sudarymo tvarka

Projektinių tyrimų idėja – kiekvienas projektas, turintis duoti naudos jo steigėjams (užsakovams) ir kitiems projekto dalyviams, turi būti labai gerai „pasvertas“, kur vienoje svarstyklių pusėje būtų projekto nauda, o kitoje – išlaidos
Projektiniai tyrimai leidžia įvertinti du objektyvius procesus: 1) gamybos plėtrą, investuojant į šį procesą kapitalines lėšas, bei 2) pasaulinės rinkos globalinių ekonominių ryšių veiksnius ir visų rūšių išteklių mainus tarp atitinkamų rinkų.
Pareto principas – 80/20 taisyklė: “mažuma projekto komponentų sudaro daugumą jo išlaidų“ – 80% išlaidų sudaro 20% komponentų.
Investicijų projekto verslo planas (investicinis projektas) – tai daugumoje rinkos ekonomikos šalių praktikoje naudojamas beveik standartizuotas projektinių tyrimų dokumentas, kuriame pagrindžiama investicijų projekto koncepcija, pateikiamos jo pagrindinės charakteristikos.
Investicijų projektų verslo planų variantai: 1. pilni - stambiems investiciniams projektams, o ypač susijusiems su naujų produktų įvedimu į rinką ir neturintiems produkcijos ar paslaugų rūšių analogų,; apimtis apie 40 – 50 puslapių; struktūra gali būti nevienoda 2. sutrumpinti - Nedidelės apimties investicijų projektų verslo planų apimtis gali būti apie 10 –15 puslapių; vėliau tikslinami ir papildomi.
Projektinių tyrimų tvarka ir atlikimo metodika: 1. Įvadinis reziumė 2. Projekto istorija ir jo atsiradimo prielaidos (Projekto steigėjo (užsakovo) pavadinimas (pavardė) ir adresas; Prielaidos, skatinančios projekto kūrimą; Projekto tikslas bei numatoma svarbiausia strategija; Projekto (įgyvendinimo vieta) orientacija: į rinką ar į žaliavas ir medžiagas; Ekonominė ir pramonės politika, susijusi su projektu)3. Rinkos analizė ir marketingo koncepcija. Projekto (įmonės) pajėgumas (Marketingo tyrimai, rinkos analizė; Paklausos rodikliai (dabartiniai ir prognozuojami); Marketingo koncepcijos nustatymas; sąnaudos, planuojamos pardavimo apimtys; Gamybos programa; Įmonės pajėgumas)4. Medžiagos ir ištekliai (Žaliavų, apdorotų medžiagų, pagalbinių gamybos medžiagų, atsarginių dalių kiekiai (turimi arba gaunami); Metinio materialinių išteklių poreikio nustatymas; Tiekimų marketingas) 5. Projekto išdėstymo vieta (Vietovės (srities, rajono) ir gamyklos statybos aikštelės nustatymą; Projekto poveikio aplinkai įvertinimą) 6. Technologijos parinkimas ir statybos projektavimas (Įmonės išdėstymas ir projekto mastai; Galutinis technologijos parinkimas; Įrangos parinkimas; Reikalingų civilinės statybos darbų apibūdinimas) 7. Projekto organizacinė struktūra ir valdymo forma (Organizacinei struktūrai apibrėžti; Projekto valdymo formai nustatyti)8. Darbo ištekliai (Apibrėžiamas reikalingas darbuotojų kiekis, specializacija ir kvalifikacija) 9. Projekto įgyvendinimo planavimas ir biudžeto sudarymas (Projekto (įmonės) statybos ir įrengimo trukmė; Projekto (įmonės) paleidimo ir įsisavinimo trukmė; Projekto biudžetas) 10. Finansinis projekto vertinimas (Bendros investicinės išlaidos; Projekto finansavimas; Bendros parduodamos produkcijos sąnaudos; Investicijų efektyvumo įvertinimas; Rizikos ir neapibrėžtumo aspektai, galimos projekto strategijos ir valdymo priemonės rizikos sąlygomis, būsimų situacijų tikimybinis apibrėžimas ir jų įtaka įgyvendinant finansinę verslo projektų dalį) 11. Ekonominis ir socialinis vertinimas (Projekto reikšmė kuriant darbo vietas; Projekto galimybės plečiant eksportą; Projekto galimybės naudojant vietinius išteklius; Projekto įtaka aplinkos būklei; Projekto įtaka atnaujinant technologijas) 13.Išvados (Pagrindiniai projekto privalumai; Projekto silpnosios vietos; Projekto įgyvendinimo galimybės; Projekto tobulinimo galimybės) 12. Priedai.: a) laiškai; b) kontraktų kopijos, licencijos ir pan.; c) pirminių duomenų dokumentų kopijos; d) tiekėjų kainoraščiai; e) įvairūs skaičiavimai; f) brėžiniai, piešiniai, schemos, nuotraukos ir t.t.
Dar atliekant projektinius tyrimus, reikia: 1. stambiems objektams numatyti alternatyvius iškeltų tikslų pasiekimo variantus, finansavimo variantus; 2. atsižvelgti į vietinės valdžios investicijų, mokesčių, amortizacijos, kreditų, žemės naudojimo politiką; 3. apsaugot investuotojo interesus ir regiono interesus; 4. pirmenybę teikti laiko veiksnį įvertinantiems diskonto rodikliams; 5.nustatyti ataskaitinius periodus, per kuriuos bus atliekami ekonominiai skaičiavimai (statybos, projektuojamo pajėgumo įsisavinimo ir įmonės eksploatacijos periodai).
4.2 Įvado reziumė – Tai trumpas (2 –3 psl.), informatyvus, aiškiai suformuluotas ir labai svarbus skyrius, nes juo remdamasis kartais daro išvadas apie investavimo tikslingumą; nurodomi svarbiausi tyrimų aspektai: verslo plano tikslas; projekto esmė; informacijos apie verslo (dalykinę) aplinką patikimumo laipsnis; paklaidų ribos dėl neapibrėžtumo ir rizikos prognozuojant rinkos, tiekimo ir technologijų tendencijas; projekto investicijų dydis, forma ir efektyvumas; investicijų įgyvendinimo terminas; galimas objekto eksploatacijos laikas; svarbiausieji finansiniai, ekonominiai bei socialiniai rodikliai; projekto finansavimo strategija; projekto schema.
4.3. Projekto istorija ir jo atsiradimo prielaidos
Projektinių tyrimų sėkmės garantas – gerai suvoktos projekto idėjos suderinamumas su ekonominių sąlygų sistema ir bendra šalies pramonės raida. Projekto poreikis kyla dėl: 1. nepatenkintos paklausos 2.išteklių pertekliaus 3.verslininkų iniciatyvos 4. politinio spaudimo 5. kreditorių interesų.
Aprašant projekto idėją reikia :
1. Išvardinti pagrindinius projekto parametrus, kuriais bus remiamasi, atliekant projektinius tyrimus;
2. Nurodyti projekto tikslus ir bazinę projekto strategiją;
3. Apibrėžti projekto išdėstymo vietą (projekto orientacija į žaliavas ar į rinką);
4. Aprašyti projekto įgyvendinimo eiliškumą, apibrėžti gaminamą produkciją bei įmonės gamybinius pajėgumus;
5. Nusakyti ekonominę, pramonės, finansinę ir socialinę politiką, turinčią įtakos realizuojant būsimąjį projektą;
6. Parodyti įvairius geografinius projekto lygius: tarptautinius, regioninius, nacionalinius, rajoninius ir vietinius;
7. Įvertinti ekonominį, šakinį ar pošakinį projekto mastą (diapazoną).
Projekto istorijoje reikia pateikti: 1. projekto raidą (pagrindinių projekto įvykių datas), 2.anksčiau atliktus tyrimus 3.ankstesniuose tyrimuose gautas išvadas, priimtus sprendimus, kurie bus panaudoti šiuose tyrimuose 4. projektinių tyrimų (techninio-ekonominio pagrindimo) autorių, pavadinimą ir jų užsakovą.
Šioje dalyje įvertinamos visos priešinvesticinių tyrimų sąnaudos. šiems tyrimams priskiriami: galimybių tyrimai, ikiprojektiniai tyrimai, projektiniai tyrimai, ekspertizė, konsultavimas, paruošiamieji tyrimai (žemės, statybinių medžiagų tyrimai), kokybės bandymai ir kt.
4.4 Įmonės (projekto) pajėgumo nustatymas
Gamybos programa nustato metinį pagrindinės produkcijos ir šalutinių produktų kiekį bei gamybos atliekų kiekį. Gamybos programoje turėtų būti apibrėžti produkcijos apimties lygiai, pasiekti per tam tikrus gamybos periodus, be to, jie turėtų būti tiesiogiai susieti su realizavimo (pardavimo) prognozėmis. Reikalingi ištekliai ir sąnaudos apskaičiuojami :
a) pagrindinėms medžiagoms (žaliavos, pusfabrikačiai ir kt.);
b) atsarginėms dalims ir pagalbinėms medžiagoms;
c) pagrindinėms komunalinėms paslaugoms;
d) darbo jėgai.
„Gamybos pajėgumas“ apibrėžia produkcijos apimtį arba gaminių kiekį, kurį galima pagaminti per tam tikrą laikotarpį. Šis apibrėžimas apibūdina įmonės pagamintos produkcijos apimtį, jos perspektyvas. Dvi rūšys:
1. Galimas (pasiekiamas) normalus gamybos pajėgumas- tai produkcijos kiekis, pagamintas per metus esant normalioms darbo sąlygoms, atsižvelgiant ne tik į naudojamus įrenginius, technines įmonės sąlygas bet ir į įmonės valdymo sistemą
2. Nominalus maksimalus gamybos pajėgumas – techniškai įmanomas pajėgumas, atitinkantis sumontuotų įrenginių maksimalų pajėgumą, garantuotą tų įrenginių tiekėjų.
Gamybos pajėgumas rodo optimalų įmonės produkcijos kiekį, apibrėžtą įvairiais tarpusavyje susijusiais projektinių tyrimų komponentais, pvz.: technologijos, turimi ištekliai, investicinės ir gamybos sąnaudos, pardavimo apimtys ir rinkos imlumas. Svarbiausi veiksniai, apibrėžiant gamybos pajėgumą – tai minimalus ekonominis dydis ir technologijų bei įrenginių, atitinkančių įvairius produkcijos gamybos lygius, turėjimas. Jeigu nėra didesnių materialinių išteklių apribojimų, tai pagrindinis veiksnys, apibrėžiant gamybos pajėgumą, gali būti investicinių ir gamybos sąnaudų dydis

4.4 Žaliavos ir ištekliai

UNIDO žaliavų ir išteklių poreikio problemų sprendimo eiliškumas:
1. medžiagų ir žaliavų klasifikacija – nurodomos visos projekte reikalingos medžiagos, jų alternatyvos; nurodyti jų kokybės savybes, kiekius, šaltinius, tiekėjus, tiekimo tvarkaraštį, vieneto sąnaudas.
2. nustatomas jų poreikis ir įvertinamos su tuo susijusios sąnaudos – naudoti Pareto principą (padeda iš daugybės kintamųjų išskirti svarbiausius) ir Pareto diagramas; ABC grafikas (leidžia nustatyti skirtingų medžiagų skirtingus valdymo lygius)
Dėmesys elektros energijai ir nutekamųjų vandenų pašalinimui ar perdirbimui.
Tiekimo marketingo tikslas – minimizuoti tiekimų išlaidas ir riziką bei sukurti ryšius su tiekėjais; planuojamas ir statybos metu, ir eksploatuojant įmonę.
Tiekimo programa nustato kasmetines medžiagų ir kitų gamybos išteklių sąnaudas.
Turi būti nustatyti visi tiekėjai ir kiek medžiagų iš jų bus įsigyjama atsižvelgiant į: 1. kainų konkurencingumą; 2.ypatingas sąlygas (mokėjimo sąlygas, garantinį laiką, remontą ir aprūpinimą atsarginėmis dalimis ir t. t.); 3.riziką, kad reikės papildomai apdoroti medžiagas savo įmonėje, norint pasiekti reikiamą lygį; 4.laukiamą ryšių su tiekėjais stabilumą; 5.reorganizacijos sąnaudas, jeigu tektų pakeisti tiekėjus; 6.galimybę įsigyti tiesiogiai iš gamintojų arba didmeninę prekybą.

4.6 Projekto išdėstymo vieta

Renkama: 1. Vietovė (šalis, apskirtis, rajonas) ir 2.vieta (kvartalas, gatvė, namas).
Renkantis svarbūs veiksniai:
1. klimatinės sąlygos,
2. geodeziniai aspektai (dirvožemio (grunto) būklė, gruntinio vandens lygis, žemės drebėjimo ar potvynio pavojus)
3. žaliavų ir medžiagų gausa
4. vartojimo centrų artumas
5. pagrindinių infrastruktūros priemonių egzistavimas
6. darbo jėgos kvalifikacija ir kt.
Poveikio aplinkai vertinimo metodika turi aprėpti: 1. Visapusišką tam tikrų poveikių identifikavimą; 2.Priežasties ir pasekmės ryšius tarp projekto, aplinkos veiksnių ir poveikių; 3.Tarpdisciplininį traktavimą, įvertinant projekto poveikį aplinkai; 4.Periodinius poveikių suskirstymus (atskiriant projekto poveikį statybos fazėje ir eksploatavimo fazėje); 5.Kiekybinio ir kokybinio įvertinimo kriterijus; 6.Dinamiško pobūdžio įvairių poveikių aplinkai parodymą, t. y. pirminio, antrinio, ir tolesnių poveikių apibrėžimą.
Atrinkus vietovę, nustatoma projekto vieta ir 2-3 alternatyvios vietos bei išlaidos. Tam reikia turėti kiekvienos vietos charakteristikas, tokias kaip žemės kaina, vietinės sąlygos: infrastruktūra ir socialinė-ekonominė aplinka, vietos paruošimas ir plėtra. Atsižvelgti į Lietuvoje įvestus mokesčius:
1. žemės mokestis;
2. valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomos mokestis;
3. mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius;
4. naftos ir dujų išteklių mokestis;
5. mokesčiai už aplinkos teršimą;
6. atskaitymai nuo realizuotos produkcijos į kelių fondą.
Svarbiausi aspektai renkantis projekto išdėstymą ir vietovę:
1. Gamtinė aplinka, geografinės sąlygos ir su projektu susiję poreikiai;
2. Ekologinis projekto poveikis, šio projekto poveikio aplinkai įvertinimas;
3. Socialinė ir ekonominė politika, skatinimas ir apribojimai, vyriausybiniai planai ir valstybės politika;
4. Infrastruktūros tarnybos, sąlygos ir reikalavimai, tokie kaip egzistuojanti pramonės infrastruktūra, ekonominė ir socialinė infrastruktūra, institucinė struktūra, urbanizacija ir išsilavinimas.

4.7. Technologijų parinkimas ir statybos darbų įvertinimas

Projektiniais tyrimais reikia pagrįsti technologinius projekto reikalavimus, išnagrinėti technologines alternatyvas ir parinkti tinkamiausią technologiją, nagrinėjant jas optimalaus atskirų projekto komponenčių suderinimo požiūriu.
Reikiamos projektui technologijos paieška ir jos įsigijimas dažniausiai vyksta tarptautiniu mastu, ir tai dažnai įgyvendinama įsigyjant licencijas. Prekyba licencijomis leidžia panaudoti gamybiniams ir komerciniams tikslams „teisiškai apsaugotą (užpatentuotą) išradimą, pavyzdį, prekių ženklą ar gamybos paslaptį (know-how)“Už licenciją mokami: vienkartiniai, periodiniai arba mišrūs mokesčiai.

Technologijos įsigijimo būdai:
1. įsigyjant licenciją,
2. perkant technologijas tiesiogiai,
3. įkuriant bendrą įmonę, kai partneris turi savo technologijas.
,,rojalty” mokesčiai (periodiniai mokesčiai už įsigytą licenciją) : CR=å Vi ´ Zi ´ Ri kur CR – licencijos kaina, Vi – laukiamas gamybos pajėgumas arba produkcijos apimtis i-aisiais metais, Zi – produkcijos vieneto kaina i-aisiais metais, Ri – ,,rojalty” mokesčio norma i-aisiais metais; Jeigu ,,rojalty” mokestis apskaičiuojamas kaip numatytas procentas nuo gaunamo pelno, tada taikoma tokia formulė: CR=å Pi ´ Ri , kur Pi – licenciato pelnas. Šis mokestis paprastai yra 3 – 5 % nuo faktiško pardavimo, atsižvelgiant į gamybos pobūdį ir įmonės gamybinį pajėgumą.
Vienkartiniai mokėjimai už patentus ir firmos ženklą, už specialias teises ir koncesijas (nuolaidas); už nepatentuotų technologijų know-how gali būti kapitalizuojami ir amortizuojami pagal valstybėje įsigalėjusią pagrindinio kapitalo amortizavimo tvarką ir įtraukiami į pagrindinius kapitalo aktyvus. Autorių honorarų mokėjimai ir kiti periodiniai mokėjimai įtraukiami į gamybos sąnaudas.
Statybos darbų kategorijos: 1. vietos parinkimas ir jos plėtra, 2.statiniai, 3.išoriniai darbai.
Norint tiksliai apskaičiuoti visas išlaidasstatybos darbams, reikia:
· sudaryti visų reikalingų statybos darbų sąrašą
· parengti projektinę-sąmatinę išvardintų darbų dokumentaciją, kurią naudojant galima būtų apskaičiuoti reikalingas medžiagų, darbo ir mechanizmų bei laiko sąnaudas tiems darbams atlikti –tinklinis grafikas
· apibūdinta medžiagų, naudojamų statyboms, ir atliekamų apdailos darbų kokybė- svarbūs nustatant investicines projekto išlaidas
· Įvertinant išlaidas stacionarių instaliacinių įrenginių (vandentiekis ir kt.)turi būti atsižvelgiama į amortizaciją
· Negamybinių pastatų poreikis bei jų pastatymo ir įrengimo eiliškumas.

4.8. Projekto organizacinė forma ir valdymo struktūra

Organizacinė struktūra: projekto organizacinė forma ir organizacinė valdymo struktūra
Organizacinė forma – santykių ir sąveikos tarp visų investicinio proceso dalyvių organizacija
Funkcijų tarp dalyvių paskirstymo variantai (organizacinės formos):
1. pagrindinė sistema - projekto vadovas – užsakovo atstovas finansinės atsakomybės už priimamus sprendimus neprisiima. Juo gali būti bet kuri firma – projekto dalyvė. Projekto vadovas atsako už projekto koordinavimą ir įgyvendinimą bei darbo eigą. Šios sistemos privalumas yra vadovo objektyvumas, o trūkumas – atsakomybė dėl projekto baigties tenka užsakovui.
2. išplėstinio valdymo sistema - projekto vadovas yra atsakingas už projektą, kai yra fiksuota (sąmatinė) kaina. Jis užtikrina projektų procesų valdymą ir koordinavimą pagal susitarimą su kitais projekto dalyviais, neviršijant fiksuotos kainos. Atsakomybė tenka rangovui.
3. pagreitintos statybos (iki rakto) sistema - projekto vadovas – projektavimo ir statybos firma, su kuria užsakovas sudarė kontraktą ir nustatė galutinę projekto kainą.
Projekto komanda – tai speciali grupė, kuri tampa savarankiška projekto dalyve (arba struktūriškai įeina į kurią nors dalyvių sudėtį) ir valdo investicinį procesą pagal realizuojamą projektą.
Projekto vadovas – svarbiausia projekto įgyvendinimo proceso figūra. Paprastai jis visiškai atstovauja užsakovo interesams, turi atitinkamus įgaliojimus ir lėšas, be to, jis materialiai atsako už galutinius rezultatus.; koordinuoja visas projekto realizavimo veiklos puses – nuo sumanymo formavimo iki jo įgyvendinimo.
Organizacinė projekto valdymo struktūra – tarpusavyje susijusių valdymo organų, išdėstytų skirtingose sistemos pakopose, visuma; pagr. efektyvumo rodikliai – lankstumas ir stabilumas; renkantis valdymo struktūrą pagrindiniai kriterijai : trukmė, kaina, kokybė.
Rūšys:
1. funkcinė struktūra – valdo pagrindinis vadovas, kuriam pavaldūs funkciniai vadovai, turintys teisę vadovauti jiems pavaldiems padaliniams, atliekantiems nustatytas funkcijas; tarpfunkcinį koordinavimą atlieka projektų koordinatorius; naudojama kai: a)stabilus darbo režimas b)maža priklausomybė nuo išorinės aplinkos c)nekintanti gamybos specializacijos charakteristika d) tolygus organizacijos vystymosi tempas.
2. Matricinė struktūra – kuriama, remiantis funkcinės struktūros baze, kur santykiai grindžiami tiesioginiais vertikaliaisiais vadovo ir pavaldinio ryšiais. Konkrečioms problemoms spręsti sudaromos laikinos projekto grupės, kurioms vadovauja projekto vadovai. Šios grupės, sudarytos iš specialistų, formuoja tam tikrus funkcinius padalinius, kurie išsidėsto įvairiose valdymo hierarchijose. Projekto vadovų sąveika su funkciniais skyriais įgyvendinama per horizontaliuosius ryšius, kurie persipindami su tradiciniais vertikaliaisiais vadovo ir pavaldinio ryšiais sudaro matricinę sąveikos struktūrą; leidžia lanksčiau naudoti darbo išteklius juos perskirstant įvairiems projektams, tačiau su sąlyga, kad išliks jų administracinė priklausomybė atitinkamiems funkciniams padaliniams; pranašumai: projekto darbams pritraukiami aukštos kvalifikacijos specialistai, darbai atliekami kokybiškai, maksimaliu greičiu ir minimaliomis sąnaudomis; projekto vadovas tiesiogiai projekte dirbančio personalo. Projekto vadovas nustato, kas ir kada turi būti įvykdyta, o funkciniai vadovai sprendžia, kas iš darbuotojų ir kokiu būdu šį darbą atliks – atsako projekto vadovas, neturėdamas tiesioginės administracinės viršenybės; problema - didelis funkcinių padalinių apkrovimas darbu; naudojama mažiems ir vidutiniams projektams;
Matricinis biudžetas – tai ištekliai, skirti projekto vadovui už atliktas paslaugas, kurias pateikia funkciniai padaliniai, įgyvendindami projektą
3. Projektinė struktūra – įgyvendinti sudaromi kompleksiniai organai, kuriems suteikiami visi būtiniausi įgaliojimai; sudaroma speciali darbo grupė, kuri užbaigus projekte numatytus darbus paleidžiama, o personalas grįžta į savo senąsias darbo vietas; Projektiniu valdymo lygiu paprastai rengiami projektiniai sprendimai, kurie vėliau perduodami organizaciniam valdymo lygiui. Sąveika tarp šių valdymo lygių vyksta, perduodant iš aukštesnio lygio į žemesnį instrukcinio pobūdžio informaciją, o iš žemesnio lygio į aukštesnį – einamuosius projekto duomenis. problemos: 1)funkcijų pasiskirstymas tarp vadinamųjų projektinių ir organizacinių valdymo lygių; 2) darbuotojo veiklos projektinio valdymo sistemoje įvertinimas, kuris pavaldus nuolat funkciniam vadovui ir laikinai projekto vadovui; optimalus grupės efektyvaus darbo periodas yra 18–24 mėnesiai; ši struktūra leidžia:
· Sumažinti projekto įgyvendinimo trukmę;
· Padidinti einamųjų klausimų, susijusių su projekto įgyvendinimo eiga, sprendimo efektyvumą;
· Labiau subalansuoti ryšius tarp programos darbų ir rangovinės firmos galimybių;
· Ekonomiškiau naudoti išteklius, taip pat objektyviau įvertinti atskirų specialistų darbą.
Projekto valdymo struktūrų pranašumai ir trūkumai
Pagrindiniai veiksniai Matricinė struktūra Projektinė struktūra
Reikalavimai, keliami planavimo ir apskaitos sistemai Reikalingas strateginis matricinis projekto darbų ir apskaitos planas Kadangi komanda dirba vienoje vietoje, planavimo ir apskaitos sistema yra paprasta
Projekto įgyvendinimo kontrolė Kontroliuoja funkcinių padalinių vadovai Kontroliuojami visi grupės nariai, todėl projekto vadovui ir užsakovui daug lengviau spręsti visus klausimus
Darbo laiko panaudojimo efektyvumas Darbo laiko panaudojimas atsižvelgiant į paskirstytus darbus labai efektyvus Būtinas laiko rezervas
Projekto pakeitimai Atsiranda sunkumų, nes į projektą įtraukta daug struktūrinių padalinių Pakeitimai nesudėtingi, nes visi dirba vienoje vietoje ir aktyviai bendradarbiauja
Vadovui keliami reikalavimai Vadovas turi būti geras koordinatorius, agitatorius, sugebantis paveikti projekto dalyvius Projekto vadovas turi turėti ne tik specialybę, bet ir sugebėti vadovauti
Neformalių ryšių reikšmė Labai didelė Svarbi, bet ne taip, kaip matricinėje struktūroje
Poveikis egzistuo-jančiai struktūrai Minimalus Reikia egzistuojančios struktūros reorganizavimo
Atliktų darbų kokybė Labai griežta kontrolė Ne tokia griežta kokybės kontrolė

4.9 Darbo ištekliai

. Įvertinant darbo jėgos poreikį ir tam reikalingas išlaidas, reikėtų atsižvelgti į tokius reikalavimus:
· Pirmiausia turi būti sudaryti detalūs personalo tabeliai, kuriais remiantis būtų galima apskaičiuoti darbo jėgos sąnaudas kaip vieną iš gamybos sąnaudų dalių;
· Paskui projekto įgyvendinimo regione turi būti atliktas reikiamo personalo palyginimas su esama darbo jėgos struktūra.
Nustačius personalo poreikį, toliau turėtų būti apsvarstyti tokie klausimai:
· darbo jėgos (ypač darbininkų) paklausos ir pasiūlos projekto įgyvendinimo rajone (apskrityje) įvertinimas
· darbo jėgos įvertinimas pagal profesinę kvalifikaciją, atsižvelgiant į projekto technologinius ir kvalifikacinius reikalavimus; dėmesys vadovaujančio personalo patirčiai ir kvalifikacijai – jei trūksta diegti ekstensyvias mokymo programas, siųsti į stažuotes, stengtis mažiau naudoti užsienio specialistų paslaugas
· išnagrinėti įstatymus, reglamentuojančius gamybinius santykius, darbo apsaugą ir socialinį draudimą, priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo procedūrą, vyriausybės nurodytus minimalaus darbo užmokesčio ir atlyginimo lygius, įvairias priemokas, pamainų skaičių bei darbo dienų skaičių per metus
· parodytas skirtumas tarp ikigamybinės ir gamybinės fazių. Ikigamybinės fazės metu turėtų būti įdarbinta minimalus, bet būtinas sėkmingam projekto eksploatavimo pradžios momentui darbuotojų skaičius; kalbant apie mokymo sąnaudas, mokymo poreikis turėtų būti apibrėžtas ikigamybinei ir gamybinei stadijai atskirai. Be to, šias sąnaudas reikėtų išskirti į dvi grupes: vienai mokymo sąnaudų grupei priskiriamos sąnaudos, apimančios darbo užmokesčius ir algas, papildomas išmokas, socialinio aprūpinimo mokesčius ir pan.; kitai sąnaudų grupei priskirtinos kelionės išlaidos ir mokestis už mokslą, kadangi jos gali labai skirtis.
Labai svarbus verslo projektų veiksnys yra tinkamas mokymo programos laiko parinkimas, norint, kad darbuotojai būtų tinkamai parengti ir galėtų dirbti tada, kai jie bus reikalingi. Tai reiškia, kad įvairių lygių darbuotojai turėtų būti mokomi prieš pradedant gamybinę veiklą. Mokymai reikalingi ir eksploatacinėje fazėje.

4.10. Projekto įgyvendinimo planavimas ir biudžeto sudarymas

Projekto įgyvendinimo sąvoka reiškia, kad statybos aikštelėje ir už jos ribų reikia atlikti visas darbines užduotis, kurios yra būtinos, norint pereiti iš priešinvesticinės projekto fazės į eksploatacinę; atlieka projekto įgyvendinimo komanda.
Technologijų įsigijimas – vienas iš kertinių įgyvendinimo fazės elementų; turi būti nurodytas tinkliniame grafike, taip pat atitinkamai įvertintos prognozuojamos išlaidos; montavimo laikas; kontraktuose aptarti eksploatacinius bandymus. realizavimo stadija - visa dokumentacija dėl statybos aikštelės parengimo, mašinų ir įrenginių užsakymo, statybos darbų atlikimo ir gamyklos montavimo. Tam reikia sukurti statybos ir montavimo darbų brėžinius, juos aprašyti ir sudaryti specifikacijas.
Siūlymų, derybų vedimo ir kontraktų sudarymo stadija – apima išankstinį rangovų, konsultantų ir tiekėjų patikrinimą, dokumentų aukcionams (konkursams) rengimą, dalyvavimą juose, rezultatų įvertinimą, derybų dėl kontrakto sudarymo ir užsakymo išdavimo vedimą. Šiems darbams įgyvendinti taip pat reikia numatyti atitinkamus laiko ir pinigų išteklius. žemės įsigijimas ir gamyklos (projekto) vietos nustatymas – komunikacijos, elektra, infrastruktūra įmonės atidavimas eksploatuoti – kritiškiausia stadija; apima tokius darbus: iki eksploatacinius patikrinimus; bandomąjį gamybos linijos paleidimą; eksploatacinius bandymus; darbų priėmimą.
Geras projekto planas turėtų užtikrinti, kad gamyklos ir pagalbiniai pastatai, infrastruktūros įrenginiai bus paruošti laiku, t. y. tada, kai į objektą bus atgabentos montuoti ir instaliuoti paruoštos mašinos ir įrenginiai, o darbuotojai bus pasirengę dirbti kai tik gamykla bus paruošta eksploatuoti. Be to, gamybai skirtos medžiagos ir žaliavos bei pagalbinės medžiagos turi būti pristatytos į gamyklos vietą reikiamu laiku ir tokiu kiekiu, koks bus reikalingas efektyviai gamybos pradžiai. Bet koks delsimas ar kitoks trukdymas paskirstant darbus neišvengiamai nepalankiai paveiks gamyklos darbą tik pradėjus gamybą.
Projekto realizavimo grafikų etapai:
1. Pirmame etape plano rengėjas, neatsižvelgdamas į tikslią kiekvienos užduoties trukmę, nustato loginę realizacijos įvykių seką. Kai kurių užduočių vieta grafike yra gana aiški ir tiksli, o kitoms užduotims prireikia gilesnės analizės.
2. Antrame etape plano rengėjas peržiūri, kokiu būdu bus atliekamos konkrečios užduotys. Paskui analitikas nustato, kiek laiko reikės įvykdyti kiekvienai detalesnei užduočiai.
3. Trečiame etape analitikas sudaro projekto realizavimo grafiką, nurodydamas projekto įgyvendinimo pradžią (tikėtiną) ir jo trukmę atitinkamai kiekvienos užduoties atskirai.
Realizavimo schemos:
1. Gantt‘o schema - nurodomi visi darbai ir jų atlikimo laikas.
2. PERT (Program Evaluation and Review Technique – Programos įvertinimo ir patikrinimo (apžvalgos) metodas ) ir CPM (Critical Path Method – Kritinio kelio metodas):
· reikia nustatyti visus konkrečius darbus, jo pirmtakus ir veiksmus, kurie įeina į projektą ir sudaryti tinklinį projekto grafiką
· nustatyti kiekvieno darbo trukmę; Norint įvertinti vidutinį arba labiausiai tikėtiną darbo laiką t, pasinaudosime tokia formule: , kur palankiausią trukmę (a) – tai darbo trukmė, kai jis atliekamas idealiai; labiausiai tikėtiną trukmę (m) – darbo trukmė, kai jis atliekamas normaliomis sąlygomis; nepalankią trukmę (b) – darbo trukmė, kai susiduriama su įvairiais trukdymais ir gedimais. Darbo trukmės nukrypimas .
· Norint nustatyti projekto užbaigimo datą, pirmiausia reikia surasti vadinamąjį kritinį kelią. Kritiniu keliu vadinamas ilgiausias tinklinio grafiko kelias, o esantys tame kelyje darbai – kritiniais, nes nuo jų trukmės priklauso viso projekto trukmė.
Projekto biudžeto sudarymo tikslas – nustatyti išteklių, reikalingų investiciniam projektui įgyvendinti, vertę patvirtinus projektą ir priėmus sprendimą dėl investavimo. Pagrindinės užduotys:
· Darbų, reikalingų projektui vykdyti, rūšies nustatymas;
· Loginio įvykių nuoseklumo nustatymas;
· Realizavimo grafiko parengimas, nurodant tikslų visų darbų atlikimo laiką;
· Išteklių, reikalingų kiekvienam darbui įvykdyti, apibrėžimas ir išlaidų numatymas;
· Projekto biudžeto sudarymas ir grynųjų pinigų srauto, užtikrinančio reikiamų lėšų turėjimą per visą realizavimo procesą, nustatymas;
· Dokumentų, leidžiančių sudaryti projekto biudžetą ir planą, taip pat projektiniuose tyrimuose numatytas prognozes palyginti su turimais duomenimis, parengimas.

Buvo klausimas, kaip inv.proj apibreziamas inv.istatyme - ziur.9 psl; bijau suklyst, bet man atrodo, kad buvo ir is klasifikavimo klausimas
- ziur. 1.2 pav. 11 psl; kaip grupuojami funkciniai tyrimai - 23 psl; dar berods buvo apie projekto srategija, kur labai daug punkciuku - 30