VILNIAUS DIZAINO KOLEGIJA

MEDIJŲ STUDIJŲ ĮVADAS
Kūrybinių industrijų dizaino, II kurso studentės
Arno Dagelio rašto darbas

“Meilės paieškos arba “Like” ir “Nope”

Dėstytojas Jurij Dobriakov
2014 m.

Vilnius Šiomis dienomis vis daugiau kalbama apie žmonių įsitraukimą į virtualų gyvenimą. Internetas užkariauja didelę dalį mūsų gyvenimo, o išmaniojo telefono internete siųlomos programėles vis labiau ir labiau glosto jauno žmogaus širdį. Yra programėlių, kurios, rodos, atlieka mūsų senioliams dar nesuvokiamus veiksmus: nuo Taxi iškvietimo iki antros pusės paieškų. Apie pastarąją aš ir rašysiu. Atsiradusios pažinčių programėlės, kaip Tinder ar Hot or not - rimta problema, ar žmonijos žingsnis geresnio gyvenimo link? Visų pirma, norėčiau rašyti apie galimą teigiamą šios paslaugos pusę. Naudodami šią programėlę, kuklesni žmonės, bijantys užkalbinti nepažįstąmąjį gatvėje, čia gali puikiai atsiskleisti. Sudaromos puikios galimybės susirasti antrą pusę, pirma pažįstant ją virtualiai, kuomet nereikia tiek drąsos, kiek bendraujant realiame gyvenime. Taip pat, mes visi esam linkę vertinti kitus pagal išvaizdą, todėl dažnai yra atstumiami žmonės, jau iš pat pradžių neįtinkantys dėl savo, tarkime, aprangos stiliaus. Naudojant šią paslaugą, galima puikiai nuo to išsisukti ir leisti kitam pažinti tave iš vidaus, apeinant tą, kartais neigiamą, pirmo žvilgnio įspūdį. Visų antra, yra egzistuojančios, turbūt, begalės virtualių pažinčių istorijos, kurios pasibaigia vestuvėmis ir laimingai nugyventu gyvenimu kartu. Dauguma tokių įstorijų, dažniausiai, išskirtinės, gal kiek neįprastos vyresnės kartos atstovams. Neseniai Facebook socialiniame tinklapyje skaičiau vienos pažįstamos nupasakotą realią istoriją. Joje, ši važiuodama troleibusu, stebi du jaunuolius, pasinėrusius į išmaniųjų telefonų ekranus. Abu jie pirštu brauko kairėn, dešinėn per ekraną, kas pasakotojai ir užkliūna. Pasirodo, nepažįstami jaunuoliai naudoja Tinder programėlę, kol galiausiai ši jiems “išmeta” vienas kito nuotrauką. Mergina su vaikinu pakelia galvas, pasižiūri vienas į kitą ir kukliai nusijuokia. Negalėčiau ginčytis, situacija tikrai žavi ir privertė išspausti plačią šypseną ją skaitant. Tačiau, kad ir kiek teigiamų dalykų galėčiau šioje programėlėje įžvelgti, mano manymu, jie kiek paviršutiniški. Problema yra kur kas gilesnė, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Norėčiau pabrėžti realaus bendravimo nykimą šiandieniniame pasaulyje. Viskas verčiasi į virtualų, šaltą, be emocijų, gyvenimą. Galima būtų ginčytis, tačiau kaip gali būti naudingas bendravimas dviejų mygtukų “Like” ir “Nope” paspaudimu? Turbūt, burbėsiu, tarsi močiutė Kalvarijų turguje, tačiau kur dingo realios pažintys su žmogumi, jo vidaus pažinimas? Žmonės, naudodami Tinder’į, patikusį žmogų atsirenka pagal jo profilio nuotrauką, kuri, galbūt, net nėra reali. Vartotojas nusistato norimą atstumą, kuriame ieškomi žmonės, taip pat naudojantys šį app’są. Programėlė išmeta šimtus žmonių nuotraukų, kuriuos vartotojas yra priverstas vertinti vienu piršto brūkštelėjimu per ekraną. Taip jie atsiriboja nuo realaus bendravimo, yra užsidarę savo konforto zonoje, kur yra saugūs, kadangi niekas nesijuoks ir neliksi pažemintas kitų akivaizdoje. Iš šios problemos išsivysto dar begalės kitų. Pavyzdžiui, programėlės naudojime neįžvelgiu jokių tobulėjimo užuomenų. Žinoma, jos naudojimas gali būti tarsi pramoga, tačiau daugelis vartotojų, nei neabejoju, jog yra kompleksuoti, o toks bendravimo būdas jiems įvaro dar didesnių kompleksų. Išėję už savo buto durų vartotojai nebežino, kaip užkalbinti patinkantį vaikiną ar merginą, nes kam stengtis, jei nereikia nieko daryti įsijungus Tinder’į? Žmonės praranda gebėjimą palaikyti kalbą, bendrauti, o susitikę, visi kaip mat sulenda į savo išmaniuosius. Man žmogaus vertinimas iš jo profilio nuotraukos yra visai nepriimtinas. Vartotojas, nusistatęs nuotrauką, kur jis nufotografuotas nekokybišku fotoaparatu, juk visai negaus nei vieno “Like”. O ką jau kalbėti apie kompleksų pilnus (ir ne kitaip) vaikinus, kurių nuotraukose puikuojasi, tarkime, jų BMW vairas ar lempos. Ko gi daugiau reikia, turėk “Bemwą” ir visos besiseilėjančios panelės tavo. O kur dar visokios rizikos, apie kurias priverčia susimąstyti šiandieniniai įvykiai Lietuvoje? Žmonės susipažįsta virtualiai, pabendravę, susitaria susitikti, arba, remiantis šių dienų įvykiais, paprašo būti pavežami į kitą miestą. Juk negalima aklai pasitikėti žmogumi, apie kurį nėra turima jokios informacijos. Pastarasis gali čiulbėti gražius dalykus kaip tik įmanydamas vien tam, kad palenktų į savo pusę, priverstų jį pamėgti. Žmonėms, o ypač merginoms, derėtų susimąstyti apie jų pačių saugumą, tariantis susitikti su neaiškiu ir nepažįstamu žmogumi. Apibendrindama norėčiau parašyti, jog, mano nuomone, kuri jau turėjo būti akivaizdi, Tinder’is ir kiti panašūs app’sai neturi didelės naudos šiandieniniam žmogui. Jos teikiama nauda, mano manymu, yra paviršutiniška. Tokios programėlės mus žlugdo kaip asmenybes, atimdami galimybę bendrauti ir susipažinti gyvai. Žmogaus vertinimas iš profilio nuotraukos yra, tiesiog, absurdiska. Manau, šiandieniniame sudėtingame pasaulyje vienas didžiausių žmongaus privalumų yra sugebėti bendrauti, palaikyti kalbą su kiekvienu žmogumi. Tai bet kokioje srityje žmogų gelbėja, o tokios programėlės visai tam nepadeda.