Verslo ciklai ir
Inžinieriniai inovacinės ekonomikos kūrimo aspektai

Verslo ciklai ir jų rūšys. Ciklo indikatoriai.
Verslo ciklo fazės.
Cikliškumo priežasčių aiškinimas. Ankstyvosios verslo ciklo teorijos. Keinsistinės verslo ciklo teorijos. Klasikinės verslo ciklo teorijos ,,Ilgųjų bangų” teorija.

Verslo ciklai ir jų rūšys. Ciklo indikatoriai.

Verslo ciklais yra vadinami ekonominio aktyvumo svyravimai, kurie matuojami realaus bendrojo vidinio produkto pokyčio tempais. Ekonominio aktyvumo svyravimai turi tendenciją pasikartoti, jų trukmė yra skirtinga. Pagal svyravimų trukmę yra išskiriami trumpalaikiai verslo ciklai (iki 1-2 metų),juos lemia gamybinių atsargų pokyčiai; vidutinės trukmės ciklai. (kartojasi kas 5-12 metų),juos sukelia dažniausiai piniginiai- kreditiniai veiksniai; ilgieji verslo ciklai, kurie trunka 50 ir daugiau metų. Šie svyravimai yra vadinami ilgosiomis bangomis. Verslo ciklai yra laikini nukrypimai nuo ilgalaikės plėtros tendencijos - makroekonominės trajektorijos. Makroekonominė trajektorija atspindi potencialaus BVP dydį (BVP‘) tikrai datai (t1) Ji yra vaizduojama aukštyn kylančia linija (10.1. pav.). Makroekonominę trajektoriją lemia ilgalaikio augimo veiksniai - kapitalo atsargų prieaugis, gamybos veiksnių produktyvumas, gyventojų skaičiaus didėjimas. Makroekonominė trajektorija gali keisti savo padėtį dėl įvairių atsitiktinumų, kaip, pavyzdžiui: karas, gamtos stichija, žemės drebėjimas ir pan. [pic]

10.1 pav. Verslo ciklas ir makroekonominė trajektorija. Jeigu laikotarpiu t1 neplanuotai (dėl atsitiktinumų) sumažėja gamybos apimtis iki BVP’’ lygio ir šis sumažėjimas yra pastovus, tai makroekonominės trajektorijos linija pasislenka žemyn, iš BVP’pot į BVP’’pot padėtį.Ekonominio aktyvumo kitimas bus skaičiuojamas nuo naujos makroekonominės trajektorijos, t.y. cikliniai svyravimai (BVP t kreivė) vyks apie makroekonominę trajektoriją BVP’’pot.

Ekonominio aktyvumo svyravimai yra prognozuojami. Šis procesas remiasi ciklo indikatoriais - dydžiais, teikiančiais informaciją apie tam tikrų ekonominių parametrų kitimą. Skiriamos 3 ciklo indikatorių sekos:
1) orientuojanti – numatanti tam tikros verslo ciklo fazės artėjimą;
2) sutampanti – kintanti kartu su verslo ciklu;
3) atsiliekanti – einanti po ciklinių svyravimų. Svarbiausią - orientuojančią seką sudaro tokie indikatoriai, kaip: akcijų kursas, darbo savaitės trukmė, bankrotai, naujos statybos, naujų įrengimų užsakymai, gamintojų kainos, atsargų dydis. Sutampančios sekos indikatoriais gali būti: BVP dydis, pramoninės gamybos apimtis, asmeninės pajamos, mažmeninė apyvarta. Atsiliekančių indikatorių seką atspindi privataus sektoriaus investicinės išlaidos, nedarbo lygis, darbo kaštai, verslo skolos bei paskolų palūkanų norma. Ciklo indikatorių pagalba prognozuojami tik kokybiniai ekonominio aktyvumo svyravimai. Kiekybinis vertinimas atliekamas naudojant ekonometrinius modelius. Taikomi tiek disagreguoti ( 200 ir daugiau lygčių), tiek agreguoti , dažniausiai, monetariniai modeliai.Veiksminga trumpalaikių prognozių gavimo priemonė yra eksponentinis išlyginimas. Tokio tipo modeliai priklauso simptominių ekonometrinių modelių grupei.

Verslo ciklo fazės.

Pasikartojantys ekonominio aktyvumo svyravimai yra apibūdinami ciklo fazių charakteristikomis. Paprastai yra išskiriamos 4 verslo ciklo fazės: 1) nuosmukis ( recesija), 2) pagyvėjimas, 3) pakilimas, 4) kritimas. ( 10.2 pav.)
[pic]

10.2 pav. Verslo ciklo fazės. t0-t1 yra nuosmukio fazė, kurios metu mažėja bendroji gamybos apimtis bei resursų užimtumas. Taške B pasiekiamas žemiausias nuosmukio taškas – lūžio arba posūkio taškas. Nuo šio taško prasideda pagyvėjimas, grįžtama į pusiausvyros būseną ir pereinama į aukštos konjunktūros etapą, prasideda pakilimas, kurio aukščiausias taškas C yra vadinamas bumu arba viršutiniu lūžio tašku.. Nuo šio taško prasideda kritimas.Verslo ciklo ilgis yra atstumas t0 - t4, ciklo amplitudė – AB ir CD.

Nuosmukis yra ekonominio aktyvumo kitimo laikotarpis, kurio metu mažėja bendroji gamybos apimtis, ūkio subjektų pajamos, kainos bei resursų užimtumas. Mažėjant darbo produktyvumui, verslininkai koreguoja realizacijos ir pelno lūkesčius. Mažinamos privačios investicijos. Nuosmukio metu mažėja namų ūkių vartojimas, didėja taupymas iš baimės prarasti pajamas dėl gręsiančios bedarbystės. Mažėjant pajamoms, mažėja importo apimtis, nuosmukis perduodamas į užsienį, tai, savo ruožtu, atsiliepia eksportui. Esant ribotoms valstybės galimybėms skolintis šalies viduje ar užsienyje, mažėja vyriausybės pirkimai. Pereinant į pagyvėjimą, svarbus vaidmuo tenka privačioms investicijoms.Atsargų dydžiui prisitaikius prie sumažėjusios realizacijos, pradeda didėti investicijos į atsargas, tai pagyvina konjunktūrą.Privačias investicijas skatina nuosmukio metu sumažėjusi palūkanų norma bei žema investicinių gėrybių kaina rinkoje. Jeigu nuosmukis tęsiasi ilgesnį laiką, produkcijos vieneto pelningumas pradeda didėti. Tai lemia dvi priežastys: pirma, išauga darbo produktyvumas dėl sumažėjusio darbuotojų skaičiaus bei gamybos proceso racionalizacijos; antra, sumažėja nominalaus atlygio augimo tempai, jeigu profesinės sąjungos susilaiko nuo reikalavimo didinti atlyginimą esant sudėtingai padėčiai darbo rinkoje. Ekonominio aktyvumo pagyvėjimą skatina namų ūkių lūkesčių pokyčiai. Nustojus didėti bedarbių skaičiui, šeimos nebetaupo iš baimės ateityje prarasti pajamas, bedarbių pašalpos daro stabilizuojantį poveikį disponuojamoms pajamoms. Namų ūkių vartojimas pradeda augti dėl nuosmukio metu nepatenkinto poreikio ilgalaikio vartojimo reikmenims. Vartojimo tendenciją stiprina verslininkai,siūlydami naujus gaminius ar intensyviai taikydami rinkodaros priemones. Padėtį stabilizuoti padeda tarptautiniai ryšiai. Sumažėjus kainų lygiui, didėja eksporto galimybės, mažėja importo apimtys.Eksportą skatina verslininkų inovacinė veikla. Pereinama į pagyvėjimo fazę, kuriai yra būdingas aukštas nedarbo lygis, žemas gamybinių pajėgumų apkrovimo laipsnis. Pagyvėjimo metu pradeda didėti bendroji gamybos apimtis, užimtumas, kainos, palūkanų norma bei darbo užmokestis. Pasiekiamas pusiausvyrinis gamybinių pajėgumų apkrovimas, faktinis nedarbas prilygsta natūraliam nedarbo lygiui. Augantis vienetinis pelnas, mažėjančios atsargos lemia stiprų privačių investicijų prieaugį bei papildomą darbo jėgos poreikį. Didėjantys atlyginimai keičia vartotojų elgseną: mažėja taupymo tendencija, įsivyrauja optimistiniai lūkesčiai. Ekonomika pereina į pakilimo fazę, kuriai yra būdingi aukšti bendrojo vidinio produkto augimo tempai, didėjantys gamybos kaštai bei gamybinių pajėgumų stygius. Ekonominiam aktyvumui pasiekus aukščiausią pakilimo tašką – bumą prasideda kritimas. Išaugus resursų bei produkcijos kainoms, sumažėjus vienetiniam pelnui, verslininkai koreguoja realizacijos lūkesčius; namų ūkių vartojimas stabilizuojasi arba net mažėja, vartotojai praranda optimizmą. Ekonomika sugrįžta į pusiausvyrą.

Cikliškumo priežasčių aiškinimas.

Ankstyvosios verslo ciklo teorijos.

Pirmasis detalus verslo ciklo aprašymas atsirado dar 1862 metais. Jo autorius Paryžiaus gydytojas Clementas Juglaras (1819-1905) empiriškai nustatė, kad ekonominės krizės yra periodiškai ( kas 7-12 metų) pasikartojantis reiškinys. Į šią hipotezę buvo atsižvelgta vėlesnių ekonominio aktyvumo svyravimų tyrėjų darbuose, kur, šalia kitų ciklų ( Kondratjevo, Kitchino ) analizuojami ir Juglaro ciklai. Ankstyvųjų verslo ciklo hipotezių yra gana daug. Tai Saulės dėmių, perprodukcijos ir blogo derliaus, perteklinės paklausos ir panašios teorijos. Atsižvelgiant į jas, 19 – 20 amžių sandūroje susiformavo nepakankamo taupymo bei vartojimo teorijos, monetarinės verslo ciklo teorijos, akseleracijos teorija. Nepakankamo vartojimo teorija. Britų ekonomistas Johnas A. Hobsonas (1858-1940) atstovavo poziciją, kad gamybos plėtrą stabdo taupymas. Pernelyg didelės santaupos sukelia krizinius reiškinius ekonomikoje. Vėliau (1895) autorius padarė dar vieną išvadą, pasak kurios, santaupų perteklių lemia netolygus pajamų pasiskirstymas. Ši teorija akcentavo aukščiausią konjunktūros tašką. Pakilimo metu sukauptas kapitalas lemia drastišką vartojimo reikmenų gamybos išaugimą. Kadangi algos nekyla tokiu pat mastu kaip vartojimo reikmenų kainos, vartotojų perkamoji galia yra nepakankama, kad absorbuotų padidėjusią pasiūlos apimtį. Nepakankamo taupymo teorija. J.A.Hobsono teorija inspiravo tolesnį ekonominio aktyvumo svyravimų nagrinėjimą. Darbą tęsė rusų ekonomistas Tuganas Baranovskij‘as (1857-1919), traktuodamas krizes kaip nepakankamo taupymo reiškinį. Autoriaus nuomone, kapitalo kaupimas yra nepertraukiamas procesas, tačiau sukaupto kapitalo pavertimas gamybiniu kapitalu - investavimas - nėra reguliarus dalykas. Sukauptas per tam tikrą laikotarpį kapitalas yra investuojamas, jo rezervai yra pilnai panaudoti. Tolesnis investavimas pristabdomas, kol vėl bus sukauptos reikalingos lėšos. Tuo laikotarpiu investicinių gėrybių gamyba sulėtėja, nukrypstama nuo pusiausvyros lygio. Akseleracijos teorija. Svarbus vaidmuo aiškinant ekonominio aktyvumo svyravimus tenka prancūzui Arthuras Aftalionas (1874-1956). Ekonomistas akcentavo laiko veiksnio svarbą, pabrėždamas, kad ekonomikos gamybinis pajėgumas, padidėjus visuminei paklausai, gali būti išplėtotas tik po tam tikro laiko. Nauja gamybinė įranga turi būti užsakyta ir tik po tam tikro laiko ji bus pagaminta. Ūkio gamybinis pajėgumas auga sparčiau, negu vartojimo reikmenų paklausa. Taip ekonomikoje susidaro investicinių gėrybių perprodukcija. Investicinė veikla pristabdoma, ji atsigauna tik nusidėvėjus įrengimams. Ciklas prasideda iš naujo. A.Aftalionas daro svarbią išvadą: ekonominio aktyvumo svyravimai yra investicinių gėrybių gamybos sferoje yra daug stipresni, negu kituose sektoriuose. Gamybos priemonių gaminama atskirais laikotarpiais arba per daug arba per mažai. Monetarinės ciklo teorijos. Švedų ekonomistas Knutas Wikselis ( 1851-1926) nagrinėjo kainų svyravimo priežastis 19 a. antroje pusėje. Autorius, remdamasis kiekybine pinigų teorija, teigė, kad pinigų vertės mažėjimą, atitinkamai, kainų kilimą lemia piniginio vieneto apyvartos greičio didėjimas dėl išaugusios paklausos vartojimo reikmenims. Visuminės paklausos didėjimą siejo K.Wikselis su kapitalo investicijomis, kurios orientuojasi į pelningumą. Kai pelno norma viršija rinkos palūkanų normą, prasideda ekonominis pakilimas – didėja gamybos apimtis, resursų užimtumas, kyla kainos. Monetarinį ciklo aiškinimą atstovauja amerikiečių ekonomistas Irvingas Fisheris ( 1867 – 1947), austrų mokslininkas Ludvigas von Miesesas (1881-1973). Šie autoriai grindžia ekonominio aktyvumo nuosmukį nepakankama kreditinių išteklių apimtimi ūkio ekspansijos fazėje. L.von Miesesas pažymi, kad kainų kilimas ūkio ekspansijos fazėje verčia namų ūkius taupyti, dėl to pakilimas yra stabdomas.

Keinsistinės verslo ciklo teorijos.

Modernaus verslo ciklo aiškinimo pradžia yra 1936 m., kai pasirodė Johnas M.Keynesas (1883-1946) ,,Visuotinė užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“. Pasaulinė ekonomikos krizė išryškino ligi tol egzistavusių verslo cikliškumo aiškinimų bejėgiškumą. ,,Visuotinė teorija“ pateikė įvykių interpretaciją, teoriškai pagrindė valstybės intervencijos į ekonomiką būtinumą.
Ekonominio aktyvumo svyravimus keinsininkai sieja su paklausos pokyčiais Sumažėjus visuminei paklausai, eant nekintamam kainų lygiui, mažėja gamybos apimtis, išauga nedarbas.( 10.3 pav.).

[pic]

10.3 pav. Paklausos šoko poveikis ekonomikos parametrams.
Sumažėjus paklausai, AD1 kreivė pasislenka į AD2 padėtį, gamybos apimtis mažėja nuo Y1 iki Y2 . Atstumas AB rodo neigiamo paklausos šoko poveikį gamybai, kai kainų lygis yra nekintamas dydis.

Neoklasikinės verslo ciklo teorijos.

Neoklasikinė kryptis aiškina ekonominio aktyvumo svyravimus apeliuodami į visuminės pasiūlos pokyčius. Į klausimą, kodėl kinta visuminė pasiūla, naujieji klasikai atsako skirtingai. Dėl to atsiranda kelios verslo cikliškumo priežasčių analizės teorijos. Vienas požiūris remiasi nepakankama ūkio subjektų informacija apie ekonominę sistemą ( ūkio subjektų klaidingo suvokimo modelis); kitas požiūris – produktyvumo šokais ( realaus verslo ciklo teorija). Ūkio subjektų klaidingo suvokimo modelis. Klaidingo suvokimo modelis remiasi teorija, teigiančia, kad ekonominio aktyvumo svyravimus sukelia racionalūs lūkesčiai kartu su informacijos deficitu. Racionalūs lūkesčiai keičia ne tik verslininkų, bet ir darbuotojų elgseną. Kylant kainoms, verslininkai didina darbo paklausą, keldami nominalų atlyginimą. Didėjant atlyginimams, laisvalaikis keičiamas darbu. Šis sprendimas remiasi nepakankama informacija apie bendrą kainų lygį, atitinkamai, realų atlyginimą. Didėjant kainoms, realus darbo užmokestis mažėja. Didėjanti darbo pasiūla esant nepasikeitusiam realiam darbo užmokesčiui sukelia nepusiausvyrą darbo rinkoje, dėl tos priežasties realus atlyginimas gali dar labiau sumažėti. Nepakankamos informacijos modeliai gana stipriai kritikuojami. Dažniausiai argumentuojama tuo, kad verslininkų ir darbuotojų klaidos nustatant kainų pokyčio priežastį negali trukti tiek ilgai, kad jais galima būtų paaiškinti ekonomikos nuosmukį. Realaus verslo ciklo teorija. Neoklasikų modeliai vadinami realaus verslo ciklo modeliais, kadangi ekonominio aktyvumo svyravimai siejami ne su nominaliais ( pvz., pinigų pasiūla ar kainų lygiu), o su realiais dydžiais ( gamybos produktyvumu, technologine pažanga). Jų pagrindą sudaro teiginys, kad ekonomika visada yra pusiausvyros būsenoje. Gamybos lygio svyravimai yra jos pusiausvyros lygio svyravimai. Kodėl atsiranda šie svyravimai? Naujųjų klasikų dvasinis tėvas Edwardas Prescottas (g.1940), 2004 m. Nobelio premijos laureatas, apeliuoja į techninę pažangą. Nauja našesnė technika bei technologija sukelia produktyvumo šokus, plintančius dviem kanalais: 1) kaupiamos kapitalo atsargos; 2) laisvalaikis keičiamas darbu.
Įvykus produktyvumo šokui, pasiūla didėja, įmonės siekia įsigyti naują techniką, didėja paklausa bankų kreditams bei darbui. Didėjam darbo užmokesčiui, padidėja darbo pasiūla. Darbuotojai darbo užmokesčio padidėjimą traktuoja kaip laikiną reiškinį, todėl stengiasi padidinti savo pajamas daugiau dirbdami . Svarbus šios teorijos aspektas yra tai, kad gamybos apimtis viršija įprastinį lygį ne tik viename, bet ir kitais laikotarpiais. Išaugus kapitalo ribiniam produktyvumui, įmonės didina investicijas, išauga kapitalo atsargos, atitinkamai, gamybinis pajėgumas. Tie patys procesai gali vykti pasikeitus biudžeto politikai, pvz., vyriausybei sumažinus verslo mokesčius ar pakeitus išlaidų apimtį Daugelis ekonomistų abejoja, kad realaus verslo ciklo teorija pateikia įtikinamą gamybos apimties svyravimų paaiškinimą. Realaus verslo ciklo teorija kritikuojama dėl įvairių priežasčių. Pirma, abejotina yra techninio regreso kaip nuosmukio priežasties tikimybė. Techniniai pasiekimai paprastai realizuojami tol, kol atsiranda nauja, tobulesnė technika, dėl to regreso tikimybė išnyksta. Antra, realaus verslo ciklo teorija remiasi darbo ir laisvalaikio substitucija , kuri, kaip rodo praktika, nėra labai išreikšta. Trečia, empiriškai nepasitvirtina teiginys, kad nuosmukio metu individuali darbo pasiūla mažėja motyvuojant geresnėmis galimybėmis dirbti ateityje, o ne nuosmukio metu. Politinis verslo ciklo aiškinimas. Politinį verslo cikliškumo aiškinimą 1975 metais pateikė amerikiečių ekonomistas Williamas Nordhausas (g.1941). Jo nuomone, politikai manipuliuoja ekonomika prieš rinkimus siekdami padidinti užimtumą bei ekonomikos augimą, kad būtų vėl išrinkti. Suprantama, dirbtinai paskatinta ekonomika po kurio laiko grįžta į pradinę būseną, tačiau, teisingai pasirinkus laiką, galima laimėti balsus tų rinkėjų, kurie orientuoti į trumpalaikį greitą pakilimą. Tuo atveju atsiranda aiškus politinis verslo ciklas: ekonomikos augimas prieš rinkimus yra didesnis negu po rinkimų.

“Ilgųjų bangų “ teorija.

Ši teorija yra siejama, visų pirma, su austrų ekonomistu Josephas Schumpeteris ( 1883-1950), pateikusiu naują ekonominės plėtros aiškinimą. J.Schumpeteris pabrėžė inovacijų svarbą siekiant išvengti ekonominio aktyvumo svyravimų. Ekonominio aktyvumo svyravimų, anot mokslininko, bus išvengta, jei inovaciniai procesai įgaus nepertraukiamą pobūdį. Pažangios naujovės didina verslo galimybes išsilaikyti rinkoje gaminant konkurencingą produkciją. Inovacijos, pagal J.Schumpeterį, yra griovimo kūrybiškasis momentas. Tik kūrybiški verslininkai išradimus (invencijas) gali paversti ekonominėmis naujovėmis (inovacijomis). Imitatorių dėka naujovės išplinta visoje šakoje, o padidėjusi paklausa bankų kreditams ir investicijos duoda pradžią ekonomikos pakilimui. Inovacijoms paplitus, jų teikiamas pranašumas dingsta, kainos krenta, pelnas išnyksta. Mažėjant pelnui, mažėja ir investicijos, atsiranda nuosmukis. J,Schumpeteris išskiria trijų rūšių verslo ciklus: visiškai trumpą ( 40 mėnesių atsargų ciklą); vidutinės trukmės ( 7- 11 metų ,,klasikinį verslo ciklą“) ir ilgąjį ( 48-60 metų ciklą ) . Šį ciklą jis charakterizuoja kaip ,,ilgąsias ekonominio pakilimo bangas“. ,,Ilgųjų bangų“ priežastis, anot ekonomisto, yra mokslo ir technikos pažangos pertraukiamumas, sukeliantis technologinius šokus. Pirmąją, ilgai besitęsiančią pakilimo bangą, sukėlė garo mašinos panaudojimas pramonėje, antrąją - geležinkelių tiesimas Europoje ir Amerikoje, trečiąją – elektros energijos ir automobilių industrijos plėtra, vidaus degimo variklio bei jo principų taikymas pramonėje. Pirmasis ,,ilgųjų bangų teoriją“ pagrindė rusų ekonomistas Nikolajus Kondratievas ( 1892-1938) savo straipsnyje ,,Ilgosios bangos ekonominiame gyvenime“ (1926m.). Remdamasis informacija apie vartojimo reikmenų kainų kitimą Prancūzijoje, D. Britanijoje, JAV ir Vokietijoje, N.Kondratievas iškėlė hipotezę, jog industrinė plėtra yra cikliška. J.Schumpeteris patvirtino rusų mokslininko koncepciją, pavadindamas ,,ilgąsias bangas“ N.Kondratievo ciklu. Nuo 1930 metų ,,ilgosios bangos“ ekonominėje literatūroje yra žinomos kaip Kondratievo ciklas. Mokslininkas išskyrė tris istorines bangas: 1. Pirmoji banga: pakilimo fazė nuo 1780-1790 iki 1810-1817 metų; nuosmukio fazė nuo 1844-1851 metų. 2. Antroji banga: pakilimo fazė nuo 1844-1851 metų iki 1870-1875 metų; nuosmukio fazė nuo 1870-1875 metų iki 1890-1896 metų. 3. Trečioji banga: pakilimo fazė nuo 1890-1896 metų iki 1914-1920 metų; nuosmukio fazė prasidėjo 1914-1920 metais. Tęsiant N.Kondratjevo pradėtą darbą, buvo pastebėta, kad trečiosios bangos nuosmukio fazė baigėsi apie 1947 – 1948 metus, o nuo 1950 metų prasidėjo ketvirtoji banga, bumą pasiekusi 1970 – 1980 metais, prieš prasidedant naftos ir kitų energijos išteklių kainų šuoliui. Aštuntojo dešimtmečio vidurio pasaulio ekonominė situacija, kai buvo susidurta su gilia struktūrine krize, patvirtino N.Kondratjevo ketvirtosios ,,ilgosios bangos“ paskutinės fazės pabaigos pradžią. Jai būdingas perėjimas prie išteklius tausojančių technologijų, intensyvus informatikos bei biotechnologijos mokslų rezultatų panaudojimas ūkinėje veikloje. Amerikiečių ekonomistas Waltas W. Rostowas (g.1916) čia jau įžvelgia penktosios Kondratjevo ,,ilgosios bangos“ pradžią; kiti mokslininkai prognozuoja ją prasidėsiant tik 2010 metais.

Inžinieriniai inovacinės ekonomikos kūrimo aspektai

Poindustrinė, dar žinių arba inovacine vadinama ūkio sistema, pradėjusi formuotis aštuntame XX a. dešimtmetyje ir jau pasiekusi brandą, be jokios abejonės, taps XXI a. pasaulio ekonomikos lydere. Daugelyje tyrimų pabrėžiama, kad labiausiai išvystytose pasaulio šalyse kuriamos poindustrinės ūkio sistemos pagrindas yra kokybiškai naujas technologinio ir ūkinio ciklo tipas, kurio gamybos pagrindas – informacija ir žinios. Buvęs JAV finansų ministras L. Samersas įžvelgė kardinalų nūdienos technologijų transformacijų bruožą, pareikšdamas, kad vyksta „... postūmis nuo materialaus pobūdžio prekių gamybos ekonomikos prie žinių gamyba ir panaudojimu pagrįstos ekonomikos“. Šio postūmio pasekmė – „pasaulio, kuriame žmonės dirba smegenimis vietoj rankų, kuriame komunikacinės technologijos sukuria globalinę konkurenciją, ... kai dažniau investuojama į naujas koncepcijas ar jų kūrimo priemones nei į naujas mašinas, kai pastovios tik greitos permainos“ formavimasis (Rauchas, 2001). Ateina laikas, kai ne geografinė padėtis, klimatas ar gamtos turtų gausa, o žmonės su savo žiniomis ir gebėjimais tampa pagrindiniu faktoriumi, lemiančiu šalies ekonomikos augimą. Lietuva turi būti pasiruošusi nerti į šių permainų sūkurį, nes pagal N. Kondratjevo ilgų ūkio konjunktūros bangų teoriją, aukštėjant dabartinės penktosios ilgosios bangos fazei, stiprėja naujų šalių įtaka pasaulio ūkiui (Kondratjevas, 1989). Į naują ūkio sistemą norėtų persiorientuoti praktiškai visos pasaulio šalys, tačiau jų startinė padėtis, t.y. technologinio išsivystymo lygis, sąlygojamas inžinerinės veiklos aktyvumo toje šalyje, nėra vienodas. Paradoksalu, kad daugelis technologiškai atsiliekančių pasaulio šalių neplečia inžinierių ruošimo sistemos, nors jau seniai įrodyta, kad būtent ji yra naujos inovacinės ekonomikos pagrindas.

Inovacinis vystymasis kaip technologinių paradigmų kaita

Jau daugelį metų pasaulio mokslininkai domisi ciklišku įvairių procesų ir objektų vystymusi. Šiuolaikinei mokslo visuomenei yra žinoma daugiau nei 1380 cikliškumo tipų (ciklai erdvėje ir technikoje, inovaciniai bei ekonomikos ciklai ir kt.). Ekonomikos cikliško vystymosi istorijos analizė pagal bendrą susitarimą prasideda XIX a. viduryje.
Daug pasaulio mokslininkų įnešė svarų indėlį į ekonomikos ciklinio vystymosi teorijos plėtrą. Ypač pasižymėjo olandų mokslininkai J. Van Gelderenas ir S. de Volfas, rusai N. Kondratjevas ir J. B. Jakovecas, austras J. Šumpeteris, amerikiečiai S. Kuznets, J. Foresteris, V. Rostovas, B. Berris, vokiečiai G. Menšas (G. Mensch) ir Olandijoje dirbantis A. Kleinknechtas, olandas J. Van Duinas, anglai K. Frymanas, L. Soete, J. Klarkas, belgas J. Delbekė, suomis P. Korinenas, indas R. Batra, dirbantis JAV, venesuelietė C. Perez-Perez ir kt. Mokslo pasaulis šiandien labiausiai cituoja integruotą N. Kondratjevo, J. Šumpėterio ir K. Frymano teoriją.
XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje N. Kondratjevas, paskelbęs savo tyrimų rezultatus, sukėlė plačią diskusiją apie ilgalaikius svyravimus kapitalizmo ekonomikoje. Mokslininko išvados buvo pagrįstos empirine daugelio įvairių šalių ekonominių rodiklių (kainų indeksai, valstybiniai paskolų lakštai, nominalus darbo užmokestis, tarptautinės prekybos, anglių ir aukso gavybos, ketaus, švino liejybos rodikliai ir kt.), apimančių 100–150 m. laiko intervalus, analize. N. Kondratjevas apskaičiavo, kad kapitalistinio pasaulio ekonomika iki 1920 m. pergyveno dvi su puse ilgosios bangos, t. y. jos pakilimai įvyko 1789–1814, 1849–1873 ir 1886–1920 m., o kritimai 1814–1849 ir 1873–1896 m.
Savaip N. Kondratjevo idėjas pritaikė austrų ekonomistas J. Šumpėteris. 1939 m., jau tapęs Kembridžo universiteto (JAV) profesoriumi, J. Šumpėteris išspausdino fundamentalų darbą, pavadintą „Business Cycles“, į kurį buvo tiesiogiai integruoti ir N. Kondratjevo ciklai. Dar vienas ilgųjų bangų inovacinės teorijos šalininkas Frymanas savo darbuose ne kartą pabrėžė, kad tęsia ir toliau vysto N. Kondratjevo ir J. Šumpėterio teorijas, siekdamas integruoti inovacines idėjas su užimtumo problemomis. Jo nuomone, „techninės-ekonominės paradigmos“ kategorija subręsta tam tikromis „socialinėmis institucinėmis sąlygomis, ir perėjimas nuo vienos prie kitos įmanomas tik tada, kai pasikeičia ir prie naujų technologijų prisitaiko daugelis socialinių institucijų“. Frymanas rašė: „Ilgalaikį pakilimą lemia ne techninės inovacijos vienoje ar keliose pramonės šakose, o … greičiau naujos techninės-ekonominės paradigmos (arba „stiliaus“) perėjimas iš vieno pirmaujančio sektoriaus į visą likusią ekonomiką“. Mokslininko nuomone, tai liečia ne tik vieną šalį, bet ir viso pasaulio ekonomiką. Tai primena netolygų prasiskverbimą į įvairias pramonės šakas priklausomai nuo jų pasiruošimo priimti naujoves. Todėl įvairios šalys netolygiai vystosi ir, pereinant nuo vienos technologinės sistemos prie kitos, viena ar kita šalių grupė tampa lyderiu.
Šiuolaikinė ilgųjų bangų teorija plėtojama toliau. Dauguma naujų rezultatų vėl patvirtina faktą, kad beveik 200 metų pasaulio ūkio socialinis-ekonominis vystymasis sutampa su ilgųjų bangų teorija. Aštuntame XX a. dešimtmetyje Masačiūsetso technologijos instituto (JAV) mokslininkai, vadovaujami K. Foresterio, sukūrė JAV nacionalinį ekonominį-matematinį modelį, pavadintą Nacionaliniu sisteminės dinamikos modeliu. Jame svarbiausias dėmesys buvo skiriamas būtent ilgalaikiams svyravimams. Jų modelis buvo ypatingas tuo, kad rėmėsi ne įvairių rodiklių statistiniais duomenimis, o verslininkų, finansininkų, politikų apklausos duomenimis ir pagal juos sukurtų modelių simuliaciniu patikrinimu. Modelio kūrėjai tikino, kad imituojamieji sprendimai apima visus literatūroje skelbtus ciklus, taigi ir N. Kondratjevo ilguosius ciklus.
Taigi per paskutiniuosius kelis technologinės evoliucijos amžius susiformavo penki technologiniai ciklai (1 pav.) (Neščadinas, 2000).
Technologijų ciklą apibūdina jo trukmė, to meto mokslo ir pramonės būklė, poveikis infrastruktūrai, universalūs ištekliai (1 lent.).
Kiekvienas ciklas susideda iš įvairių stadijų, skirtingai įtakojančių šalies ekonominį augimą. Technologinių perversmų struktūrą galima apibūdinti taip: paskutinėje ilgojo ciklo fazėje mažėja efektyvumas, technika ir technologijos nebepajėgia patenkinti išaugusių visuomenės poreikių – artėja technologinė krizė. Pirmieji tai pajunta mokslininkai ir išradėjai. Iš pradžių atradimų ir išradimų poreikis nežymus, bet vėliau, siekiant kuo greičiau išbristi iš krizės, pradedamos įsisavinti naujos technologijos ir nauja technika. Auga bazinių inovacijų banga, efektyviausios įsitvirtina ir formuoja naują technologinį ciklą, suteikiantį galimybę šuoliškai padidinti gamybos efektyvumą. Beje, prieš tai dominavę technologiniai ciklai nuo istorijos scenos iš karto nenueina, jie dar ilgai užima jiems priklausančias technologines nišas. Todėl bet kurios šalies ar lokalios civilizacijos ekonomika paprastai primena sluoksniuotą pyragą, kurio vienas sluoksnis yra lyderis, kitas – mažėjančios galios – palaipsniui išstumiamas, trečiasis tik formuojasi ir savo pretenzijas pareikš ateityje, ketvirtasis atstovauja ciklus reliktus, dominavusius praeityje ir dėl kažkokių priežasčių išlikusius iki šių dienų. Senstantys (nueinantys) ciklai palieka sukurtus gamybinius ar infrastruktūros objektus, praturtinusius tautą. Taip pulsuoja globalinė technologinė erdvė laiko atžvilgiu.
Žinoma, pasaulyje yra labai nedaug valstybių, kurių ekonomikos vystymasis atitinka 1 paveiksle pavaizduotas kreives. Dažniausiai taip vystosi technologinio branduolio šalių ekonomika.
Nagrinėjant technologinių ciklų kaitą atskirose šalyse, nustatyta, kad kai kurių šalių vystymasis visiškai atitinka N. Kondratjevo didžiosios konjunktūros ciklų pokyčius, pavyzdžiui, D. Britanijos (2 pav.).
Tai paaiškinama tuo, kad D. Britanija maksimaliai panaudojo kiekvieno technologinio ciklo galimybes, todėl visada priklausė technologinio branduolio valstybėms, diktuojančioms viso pasaulio technologinio vystymosi kryptis ir tempus, kuriančioms pagrindines mokslo imlias technologijas bei savotiškai „išnaudojančioms“ ne tokias išsivysčiusias šalis. Penktojo technologinio ciklo formavimosi metu šiam branduoliui priklausė JAV, Anglija, Japonija, Prancūzija ir Vokietija. Kitos išvystytos pasaulio šalys, sudarančios pirmąjį technologinį ratą, naująsias technologijas įdiegia, stropiai sekdamos branduolio šalių keliamus reikalavimus tiek pačiai technologijai, tiek produkto kokybei. Antrojo technologinio rato šalys paprastai tiekia žaliavas ir medžiagas pirmojo rato šalims, organizuoja masinę jau išpopuliarintų produktų gamybą. Galima teigti, kad technologinio branduolio ir pirmojo rato šalys primeta masinę gamybą besivystančioms antrojo rato šalims, nes ten pigesnė darbo jėga, mažesni mokesčiai, ne tokios griežtos ekologinės normos. Toks technologijų perdavimas leidžia kilstelti mokslinį-techninį mažiau išvystytų šalių potencialą, sudaro sąlygas joms tapti aktyviu tarptautinio darbo pasidalijimo elementu.
Daugelio kitų pasaulio šalių ekonomikos svyravimai laike gali turėti kitokią konfigūraciją. Pavyzdžiui, Rusijos padėtis, lyginant su pasaulio technologinio vystymosi šalimis lyderėmis, buvo ne tokia optimistinė (žr. 3 pav.).
Į pasaulio techninį-ekonominį ritmą, t. y. į trečiąjį technologinį ciklą Rusija įsiliejo tik XIX a. pabaigoje. Beje, tuo pačiu metu nemažą įtaką Rusijos ekonomikos augimui turėjo ir pirmasis bei antrasis technologiniai ciklai. Tokiu būdu XX a. Rusijoje, o vėliau ir Sovietų Sąjungoje praktiškai vyravo trečiasis technologinis ciklas, buvo įdiegti kai kurie svarbiausi ketvirtojo technologinio ciklo pasiekimai ir atskiri penktojo technologinio ciklo fragmentai. Su pasaulio technologinio branduolio šalimis dėl įvairių politinių priežasčių ši šalis praktiškai technologijomis nesikeitė, todėl buvo neįmanoma kurti inovacinę ekonomiką, o bandymas kurti natūralinį ūkį, didino prarają tarp jų ir technologiškai išsivysčiusių šalių. Tai ir lėmė bendrą žemą technologinį SSRS lygį.
Kadangi Lietuva teritoriškai ilgą laiką priklausė Rusijai (nuo 1795 m., išskyrus kelis periodus 1918–1940 m. ir nuo 1990 m. iki dabartinio momento), galima teigti, kad mūsų šalies technologinis išsivystymas buvo tokio pat lygio kaip ir Rusijos (vėliau ir SSRS) iki 1990 m. Lietuvai pasukus savarankiško vystymosi keliu, atsiskleidė pasenusios, neefektyvios ekonomikos, paveldėtos iš Sovietų Sąjungos pasekmės. Kainų liberalizavimas lėmė staigų ir aukštą infliacijos lygį, importinių prekių griūtis nukonkuravo vietinę produkciją. Gamybos lygis krito. Dabar padėtis gerėja dėl naujų ryšių su labiau technologiškai pažengusiomis pasaulio šalimis.
Analitikų nuomone, galimi du XXI a. globalinės technologinės erdvės vystymosi variantai: dabartinių tendencijų tąsa, kai grupė išvystytų civilizacijų ir transnacionalinių korporacijų yra monopolizavusios technologinę erdvę ir didina technologinę prarają tarp avangardinių ir atsiliekančių (net ir degraduojančių) šalių ir civilizacijų. Šis kelias akivaizdžiai veda link anksčiau ar vėliau įvyksiančios globalinės katastrofos arba palaipsniui bus pereinama prie partneriškų santykių siekiant sumažinti technologinio išsivystymo skirtumus, patempti atsiliekančius, kad jie galėtų užimti deramą nišą pasaulyje ir kad būtų galima kuo plačiau realizuoti pažangių, labai efektyvių technologijų įsisavinimo projektus (Jakovecas, 2001). Jeigu bus realizuojamas antrasis variantas, Lietuva įgis galimybių labai pagerinti savo padėtį dabartinėje tarptautinių ekonominių ryšių sistemoje, integruodamasi į tarptautinę inovacinę sistemą penktojo ir pagal galimybes tik savo kontūrus beformuojančio šeštojo technologinio ciklo lygyje, nes iki 2025 m. dabartinis penktasis ciklas nueis nuo scenos. Šiai ar taip pradžia jau padaryta. D. Belo teigimu, dvi pasaulio šalys (JAV ir Japonija), įveikusios ilgus technologijų kaitos laiptus, jau įžengė į poindustrinę, arba informacinę erą.
Tofleris, dar 1980 m. apibudindamas ateinančios civilizacijos technologijas, pabrėžė, kad pačia svarbiausia (ir neišsenkančia) žaliava bus informacija, įskaitant ir vaizduotę (tai, kas dabar vadinama virtualiu pasauliu). Žmonės gyvens elektroninėje terpėje, dirbs elektroniniame kotedže. Susiformuos globali virtuali technologinė erdvė, susidedanti iš globalių mokslinės, inovacinės ir technologijų plėtros erdvių. Ji ir taps materialiu ekonomikos pagrindu. Kiekvienos šalies integracijos į globalią technologinę erdvę greitis priklauso nuo jos nacionalinės inovacinės sistemos (NIS). Šią veiklos efektyvumo koncepciją devintojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė K. Frymanas, R. Nelsonas ir kiti J. Šumpėterio idėjų pagrindu. Pastarosios efektyvumas priklauso nuo jos regioninių inovacinių sistemų sėkmingos veiklos, o šių nuo to, kaip seksis užsiimti technologijų plėtra jų universitetui, mokslo ir technologijų parkui ir pan. NIS – tai „ … visuma tarpusavyje susijusių organizacijų (struktūrų), užsiimančių mokslo žinių ir technologijų kūrimu ir komercine realizacija nacionalinėse ribose – smulkios ir stambios kompanijos, universitetai, valstybinės laboratorijos, technologiniai parkai ir inkubatoriai. Kita NIS dalis – tai kompleksas teisinio, finansinio ir socialinio pobūdžio institucijų, skirtų inovacijų plėtrai ir pasižyminčių tvirtomis tautinėmis šaknimis, tradicijomis, politinėmis ir kultūrinėmis ypatybėmis“ (Ivanova, 2001). Sukurti NIS – valstybės pareiga. Bet šį procesą turi remti verslo ir mokslo atstovai.
Inovacinės sistemos formavimuisi turi įtakos daugelis objektyvių tai šaliai faktorių – dydis, gamtiniai resursai, geografinė padėtis, klimatas, istorinė valstybės institutų raida – bei verslo formų ypatybės. Analizuojant technologinio branduolio šalių patirtį, nustatytos kelios inovacinės sistemos formavimo priklausomybės: jei valdžia į mokslą ir inovacijas žiūri kaip į bazinį naujo tipo visuomenės elementą; jei šalyje veikiančios stambios kompanijos vykdo mokslinius tyrimus arba palaiko glaudžius ryšius su fundamentaliųjų mokslo žinių nešėjais; jei žinios kaupiamos nuosekliai, be finansavimo pertrūkių, tai tokia šalis sėkmingai technologiškai vystosi (Obolenskis, 2003). Kalbant apie Lietuvą, reikėtų papildomai įvertinti mūsų šalies ekonomikos daugiasluoksniškumą, todėl inovacinės plėtros strategija turi būti diferencijuota pagal atskiriems technologiniams ciklams priklausančias ekonomikos šakas. Pabandysime paaiškinti šį teiginį. Pavyzdžiui, ryškiausi globaliniai susidūrimai vyko Didžiojoje Britanijoje. Šioje šalyje, pagimdžiusioje mašinų gamybos, tekstilės, automobilių, laivų statybos ir pan. industriją, minėtos pramonės šakos savo rinkas sumažino nuo 100% iki kelių procentų. Įvyko ekonomikos restruktūrizacija, kuri su laiku neišvengiamai įvyks ir kitose žemesnio technologinio išsivystymo šalyse. Įdomu, kad atskiri D. Britanijos regionai nevienodai keitė savo raidos kryptis. Pavyzdžiui, Škotija tik visai neseniai su ES struktūrinių fondų pagalba pasiruošė atskirų pramonės šakų (plieno, kalnakasybos, laivų statybos ir pan.) uždarymui. Akivaizdu, kad aukštesnio technologinio išsivystymo šalys, didindamos žinių ekonomikos dalį, pamažu atsisako kapitalo imlios pramonės ir praeinančių ciklų technologijų. Jas perims besivystančios šalys. Tokia D. Britanijos strategija leidžia šiai šaliai nuolat būti pirmojo technologinio rato šalių sudėtyje ir nuolat gauti politinius bei ekonominius inovacinių technologijų dividendus. Aišku, tai nereiškia, kad visos D. Britanijos ūkio veiklos kryptys vystosi vienodu greičiu: kai kurios turi savo vystymosi tempus ir toli gražu nepretenduoja į aukštąsias technologijas. Taip turėtų būti ir Lietuvoje: vienos šalies ūkio šakos turi vystytis palaipsniui vydamosi pasaulio lyderius, kitos turi būti modernizuotos šuoliškai, o trečias reikėtų apskritai uždaryti kaip nekonkurencingas ir neperspektyvias. Spręsti šiuos klausimus turėtų Nacionalinė inovacinė sistema. Tokia sistema padeda D. Britanijai, Vokietijai, Prancūzijai išsilaikyti ekonominiame avangarde. Savo laiku tokia sistema sėkmingai suveikė Japonijoje, P. Korėjoje, Taivanyje, Singapūre, Honkonge, kiek vėliau Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Airijoje ir t.t. Stojimas į Europos Sąjungą, turinčią ambicingų ir labai realių planų tapti pasaulio technologijų lydere ir aukštėjanti dabartinės penktosios ilgosios bangos fazė, kai stiprėja naujų šalių įtaka pasaulio ūkiui (Kondratjevas, 1989), yra palankus momentas paspartinti Lietuvos ekonomikos restruktūrizaciją.

Inžinieriaus vaidmuo kuriant inovacinę ekonomiką

Taigi, išsivysčiusiose pasaulio šalyse šiuolaikinis inovacinis procesas, daugelio tyrėjų nuomone, yra penktojo technologinio ciklo pradžioje. Jam būdinga kompiuterinė revoliucija, globalinių mokslinis tyrimų tinklų kūrimas, interneto technologijų plėtra, nauja mokymosi visą gyvenimą filosofija. Jei dabartinio ciklo trukmė, kaip ir visų ilgųjų bangų, bus 50 metų, jo brandos stadija bus pasiekta ateityje. Jau formuojasi naujosios bangos kontūrai. Penktojo ciklo realizavimas bei šeštojo ciklo formavimas tampa svarbiausiu išvystytų šalių uždaviniu, kurį sprendžiant aktyviai užsiimama naujų technologijų plėtra. Tam naudojami įvairūs modeliai, iš kurių labiausiai yra paplitęs linijinis (žr. 4 pav.).
Linijinis modelis akivaizdžiai rodo, kad inžinieriai ir techninis personalas dirba beveik visuose technologijų kūrimo ir plėtros (TP) etapuose. Todėl galima tvirtinti, kad šios srities specialistai yra savarankiški ir svarbūs TP subjektai. O juk dar XIX a. viduryje D. Britanijoje inžinierių darbas asocijavosi su purvina fabrikų aplinka ir kontrastavo su švariu mokslo džentelmenų darbu. Tik laikui bėgant trūkstamą ryšį tarp mokslo ir gamybos pradėjo kontroliuoti naujo tipo specialistai – profesionalūs technologai.
Ypač sėkmingai technologijų plėtra vyko Vokietijoje. Čia XIX a. antroje pusėje buvo sukurta techninio lavinimo sistema („prūsų sistema“), kurios unikalumas pasireiškė tuo, kad kartu su pedagogine veikla dar buvo užsiimama naujų technologijų plėtra konsultuojant inžinierius bei technikus akademijose, muziejuose, mokslo ir technikos pasiekimų parodose. Naujų specialistų ruošimas užsienyje, darbuotojų komandiravimas į užsienį, veikianti premijų sistema, techninės ekspertizės ir konsultavimas valstybės sąskaita – visos šios papildomos priemonės lėmė spartų technikos vystymąsi ir aukštą inžinierių darbo lygį. Net tuo metu atsiradęs terminas „mokslinė-inžinerinė veikla“ rodo palankiai pasikeitusį visuomenės požiūrį į inžinieriaus darbą. Prūsų techninio lavinimo sistemos išsaugojimas ir vystymas iki šiol leidžia vokiečių kompanijoms išlaikyti konkurencingumą, nes jų inžinerinis-techninis personalas laikomas geriausiu pasaulyje.
Amerikietiškoji technologijų plėtros sistema XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pasižymėjo glaudžiu ryšiu tarp pramonės korporacijų ir universitetų. Amerikietiškoji aukštojo mokslo sistema mokslinio paruošimo kokybe nusileidžia europietiškajai, bet lenkia praktinių klausimų sprendimo srityje. Būtent šis kelias leido JAV pasivyti ir pralenkti Europą technologinėje, o vėliau ir mokslinėje srityje bei tapti pasaulinio mokslo ir technikos lyderiu.
XX a. devintajame dešimtmetyje pasireiškė naujų industrinių šalių fenomenas. „Azijos tigrai“, neturėdami net savo mokslo, tapo lyderiais daugelyje mokslo imlių pramonės šakų, aplenkdami JAV, Vokietiją, Prancūziją ir D. Britaniją, nes labai sėkmingai ir laiku realizavo „pasivijimo politikos“ principus. Šis šuolis buvo padarytas naujo (penktojo) ciklo augimo pradžioje, kai, pasak N. Kondratjevo, stiprėja naujų šalių įtaka pasaulio ūkiui.
Yra nustatyta, kad išvystyta mokslinė bazė dar nėra didelių inovacinių tempų garantas. JAV Nacionalinės akademijos ir Nacionalinės inžinerinės akademijos ekspertai, ištyrę Japonijos ir kitų naujų industrinių šalių patirtį, padarė išvadą, kad nacijos inovacinės galimybės yra tiesiogiai susijusios su jos inžinerinės sistemos būkle, t. y. su visu jos inžineriniu korpusu, jo ruošimo sistema, konsultacijų sąlygomis, tęstiniu mokymusi, aprūpinimo kompiuteriais ir prietaisais sistema, informacijos tinklo išvystymu, inžinierių bendrijos ryšiais su mokslu ir rinka. Taip pat buvo nustatyta, kad egzistuoja toks dalykas kaip žinios, kurių neįmanoma perduoti verbaline forma („tacit knowledge“), kurios gali būti perduotos tik bendrai dirbant ir sprendžiant problemas, tiesiogiai perduodant mokytojo žinias mokiniui. Pavyzdžiui, JAV turi specialią programą, finansuojamą federalinio biudžeto lėšomis, kuri apmoka išėjusių į pensiją inžinierių ar gamybos vadybininkų konsultacijas organizuojant gamybą trečiosiose šalyse.
Apibendrinant pateiktą informaciją, galima teigti, kad Lietuvos ūkio modernizavimui prireiks aukštesnio ir kokybiškesnio piliečių išsilavinimo. Lietuvoje gerai išplėtotas mokslo ir studijų institucijų tinklas, tačiau egzistuoja darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo problema. Darbdaviai ne visada suranda reikiamos profesinės kvalifikacijos darbuotojų, o dalis aukštąsias universitetines mokyklas baigusių absolventų registruojasi darbo biržoje. Siekiant išsiaiškinti darbdavių bei įmonėse įdarbintų aukštųjų universitetinių mokyklų absolventų nuomones, ar baigusiųjų minėtas mokyklas profesinis pasirengimas atitinka darbo rinkos poreikius ir kaip toliau jį tobulinti, Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą „Universitetų absolventų konkurencingumas darbo rinkoje darbo jėgos pasiūlos ir paklausos kontekste“. Apklaustose įmonėse, atsakiusiose, jog trūksta aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų, daugiausia galimybių darbą susirasti turi inžinieriai, vadybininkai ir verslo administratoriai, ekonomistai, marketingo specialistai, pardavimo vadovai, technologai, technikai. Apskritai aukštąjį mokslą baigusių darbuotojų padėtis darbo rinkoje yra gera – dažniau konstatuojama apie jų stygių nei apie perteklių. Ypač pažymėtinas inžinierių trūkumas. Specialistai, be profesinių žinių, papildomai turėtų įgyti ar tobulinti šiuos gebėjimus: kontrolę ir rezultatų įvertinimą, bendravimo su klientais ir užsakovais kultūrą, vadovavimo, administravimo bei darbo komandoje įgūdžius.
Panašių atsakymų buvo sulaukta ir kitame tyrime, kuriame dalyvavo 291 studentas iš keturių Lietuvos aukštųjų mokyklų. Net 42,7% respondentų atsakė, kad jiems trūksta socialinės kompetencijos, 53,9% – praktinių kompetencijų. Tai dar kartą patvirtina, kad reikia modernizuoti daugelį, o ne tik inžinerinių studijų programas.
Technologijas galima nusipirkti ir įsisavinti per kelis mėnesius, o nacijos intelektualinį potencialą reikia auginti dešimtmečiais, ypatingą dėmesį skiriant šalies inžinerinės sistemos kaip inovacijų plėtros garanto vystymui.
Lietuva taip pat turi pasinaudoti palankia proga reformuoti savo ekonomiką, nes pagrindinis ateinančios sanklodos turtas bus aukštos kvalifikacijos specialistų žinios ir gebėjimai. Ambicingi Europos Sąjungos planai tapti pasaulio technologijų lydere skatins tokių Lietuvos planų realizavimą.

Išvados

Lietuva savo technologiniu išsivystymu ryškiai atsilieka nuo pasaulio lyderių, kurie jau įžengė į poindustrinės ekonomikos kūrimo etapą.
Dabartinis momentas – aukštėjanti ilgosios bangos fazė ir stojimas į ES – puiki proga reformuoti Lietuvos ekonomiką, t. y. kurti naują, inovacinę ekonomiką.
Viena efektyvių Lietuvos technologinio išsivystymo lygio pakėlimo galimybių yra linijinio technologijų plėtros (inovacijų) modelio taikymas kuriant konkurencingus produktus.
Linijinio inovacijų modelio analizė rodo, kad svarbus vaidmuo jame tenka inžinieriams ir techniniam personalui, todėl šių specialistui ruošimui bei konsultavimui šalies aukštojo mokslo institucijose turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.
Būsimų ir esamų specialistų apklausos rodo, kad jiems trūksta bendravimo su klientais ir užsakovais kultūros, vadovavimo, administravimo bei darbo komandoje įgūdžių bei kitų socialinių bei praktinių kompetencijų, todėl būtina modernizuoti esamas inžinerinių studijų programas bei plėtoti įvairias šių studijų formas.

1 lentelė Didžiųjų Kondratjevo ciklų periodizacija

|Pakilimai |Kritimai |
|1789–1814 |1814–1849 |
|1849–1873 |1873–1896 |
|1896–1920 | |

[pic]
1 pav. Technologiniai ciklai ir jų įtaka ekonomikos augimui

2 lentelė Pagrindinių inovacinio vystymosi bangų periodai (pagal N. Kondratjevą, J. Šumpėterį, K. Frymaną)

|Ilgosios bangos ir ciklai | |Infrastruktūra | |
| |Mokslo ir pramonės būklė | |Universalūs, pigūs |
| | | |ištekliai |
| |Ciklo pobūdis | |transportas ir |energija | |
| | | |ryšiai | | |
|Pirmasis – |pramonės |mokymas darbo vietoje, universitetai, |kanalai ir grunto |hidroenergija |medvilnė |
|1780 –1840 m. |revoliucija: |mokslo bendrijos |darbai | | |
| |tekstilės gamyba | | | | |
| |fabrikuose | | | | |
|Antrasis – |garo ir geležinkelių|masinis pradinis švietimas, pirmosios |geležinkeliai, |garo energija |anglys, geležis |
|1840–1890 m. |ciklas |aukštosios technikos mokyklos, |telegrafas | | |
| | |inžinieriai | | | |
|Trečiasis – 1890 |elektros energijos |pirmosios mokslinių tyrimų laboratorijos |geležinkeliai, |elektros energija |plienas |
|–1940 m. |ir |korporacijose, techniniai standartai |telefonas | | |
| |plieno ciklas | | | | |
|Ketvirtasis – 1940 |automobilių ir |spartus augimas korporacijose ir |autostrados, |nafta |nafta, plastmasė |
|–1990 m. |sintetinių medžiagų |valstybiniame sektoriuje, masinio |avialinijos, | | |
| |ciklas |aukštojo išsilavinimo galimybė |radijas ir | | |
| | | |televizija | | |
|Penktasis – |kompiuterinė |globaliniai mokslinių tyrimų tinklai, |informaciniai |dujos ir nafta |mikroelektronika |
|nuo 1990 m. |revoliucija |mokymasis visą gyvenimą ir profesinis |tinklai, | | |
| | |mokymas |Internetas | | |

[pic]
2 pav. D. Britanijos ekonomikos aktyvumo ir N. Kondratjevo ūkio konjunktūros ciklų santykis

[pic]

3 pav. Technologiniai ciklai Rusijoje (vėliau ir SSRS) bei jų įtaka ekonomikos augimui

| | | |PROJEKTO PARUOŠIMAS | | |
| |TYRIMAI |→ |IR PRADINIS PILOTINIS PROJEKTAS |→ |SKLAIDA→ |
|BLOKAS | | | | | |
| |1→ |2→ |3→ |4→ |5→ |
| | | | | | |
| | | | | | |
| |Fundamentiniai tyrimai |Taikomieji tyrimai |Eksperimentinė veikla |Serijinės gamybos |Difuzija |
| | | | |pradžia | |

|Vieta |Universitetų, |Universitetų, |Pramoninės MTEP laboratorijos |Gamyklos, |Gamyklos, gamybos ir |
| |valstybinės, privačios |valstybinės, pramoninės| |įstaigos ir pan. |aptarnavimo įmonės, |
| |mokslo tyrimų |ir privačios mokslinių | | |parduotuvės ir pan. |
| |laboratorijos |tyrimų laboratorijos | | | |
|Darbo atlikėjai, |Mokslininkai, kuriems |Mokslininkai ir |Mokslininkai ir inžinieriai |Gamybos vadybininkai, |Gamybos vadybininkai, |
|techninis |laboratorijose padeda |inžinieriai, kuriems |laboratorijose; |aukštos kvalifikacijos |aukštos kvalifikacijos |
|laboratorijų |techniniai darbuotojai |laboratorijose padeda |inžinieriai ir technikai, |darbininkai, |darbininkai, darbininkai |
|personalas | |techniniai darbuotojai |laboratorijose projektuojantys, |darbininkai prie |prie konvejerio (tik |
| | | |gaminantys ir bandantys |konvejerio |daugelyje gamyklų), |
| | | |prototipus | |prekeiviai, vartotojai ir|
| | | | | |pan. |
|Rezultatai |Mokslo žinios, idėjos, |Patentai, moksliniai |Patentai, brėžiniai, techninės |Nauji produktai ir |Didesnis naujų produktų |
| |moksliniai straipsniai |straipsniai |sąlygos |procesai |ir procesų prieinamumas |
| | | | | | |
| |MOKSLAS | |TECHNOLOGIJA | |RINKA |

4 pav. Linijinis technologijų (inovacijų) plėtros modelis